Vis kalbu apie būtinybę rimtai žiūrėti į vaikų saugumą internete. Mes per mažai žinome, ką vaikai veikia interente ir su kokiomis grėsmėmis ten susiduria. Lietuvoje ši tema dar ignoruojama. Tuo tarpu pasaulis skubiai taiko pačius griežčiausius sprendimus, jau net neatsižvelgiant į tėvų nuomonę.

Dar visai ką tik internetas buvo beveik nekontroliuojama erdvė. Vartotojai jautėsi laisvi, anonimiški, o privatumas buvo labiau asmeninė atsakomybė nei įstatymų garantija. Pakako elementaraus atsargumo. Panašiai, kaip ir važinėjant automobiliu saugos diržai buvo “nereikalingi”, dar pamenat? Tuomet prasidėjo kitas etapas: internetą perėmė technologijų kompanijos. Jis tapo pasaulinės duomenų ekonomikos pagrindu, kur kiekvienas paspaudimas ar paieška virto rinkodaros įrankiu. Privatumas tuo metu jau pradėjo nykti, bet tai buvo daugiau komercinis, o ne politinis klausimas.

Šiandien matome naują lūžį – vyriausybės visame pasaulyje kuria naujas taisykles, kurios turėtų apsaugoti pažeidžiamiausius – vaikus. Tačiau už šio kilnaus tikslo slypi globalus lūžis: internetas pirmą kartą istorijoje tampa griežtai reguliuojamas, o kiekvienas mūsų žingsnis skaitmeninėje erdvėje vis labiau identifikuojamas. Australija draudžia nepilnamečiams socialinius tinklus, Jungtinė Karalystė priima „Online Safety Act“, Europos Sąjunga svarsto „Chat Control“.

Tai atrodo kilnus tikslas, bet kartu jis keičia patį interneto veidą. Masinės amžiaus patikros, privaloma identifikacija, net diskusijos apie šifruotų žinučių skenavimą – visa tai rodo, kad internetas tampa vis labiau kontroliuojamas.

Kaip vaikų saugumo internete aktyvistė turėčiau džiūgauti dėl tokio virsmo, tačiau kaip kibernetinio saugumo ekspertė matau, kad tokie reguliavimai turės daug neigiamų pasekmių mums visiems: susilpnintas šifravimas, panaikintas anonimiškumas ir precedento neturinčios prieigos suteikimas valdžiai prie mūsų privačių duomenų, begalė naujų kibernetinių pažeidžiamumų ir didelė itin jautrių duomenų nutekėjimo rizika.

Todėl šiandien esame ties labai paprastu, bet esminiu klausimu: ką mes pasirengę paaukoti dėl vaikų saugumo internete? Jau akivaizdu, kad tai be išimčių palies mus visus, net ir neturinčius vaikų. Ir ar ta kaina ilgainiui netaps per didelė? Tuo labiau, kad pirmieji įgyvendinti draudimai jau rodo, kaip jie gali būti apeinami.

Išsamiai apžvelgsiu pasaulinę situaciją: nuo Jungtinės Karalystės „Online Safety Act“ ir ES „Chat Control“ iki Australijos drastiško socialinių tinklų draudimo nepilnamečiams, JAV fragmentuotos sistemos bei Kinijos ir Indijos privatumo paradoksų.

2024 m. Australija priėmė radikaliausią iki šiol sprendimą – visišką draudimą

2024 m. pabaigoje Australija priėmė radikaliausią iki šiol sprendimą internete – visišką draudimą jaunesniems nei 16 metų asmenims naudotis socialiniais tinklais. Tai reiškia, kad tokios platformos kaip „Instagram“, „Facebook“, „TikTok“ ar „Snapchat“ privalės užkirsti kelią nepilnamečiams registruotis, net jei tam pritartų jų tėvai. Už nesilaikymą platformoms gresia iki 49,5 mln. Australijos dolerių baudos.

Įstatymas numato pereinamąjį laikotarpį: platformoms suteikti metai pasirengti techniniam įgyvendinimui, o draudimas pilnai įsigalios 2025 m. pabaigoje po bandomojo etapo.

Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese pristatydamas sprendimą teigė: „Socialiniai tinklai daro žalą mūsų vaikams, ir aš skelbiu tam pabaigą.“

Jis pabrėžė, kad paauglius ypač neigiamai veikia kenksmingi kūno įvaizdžio standartai, misoginiškas (neapykantos moterims) turinys, nuolatinis spaudimas būti prisijungus. Pasak Albanese, valstybė privalo imtis veiksmų ten, kur pavienės šeimos nebegali apsaugoti savo vaikų. „Noriu, kad tėvai žinotų – mes juos palaikome“, – pareiškė jis.

Australijos valdžia didžiuojasi nustatydama aukščiausią pasaulyje amžiaus ribą be jokių išlygų – šis žingsnis ženklina naują etapą globaliose diskusijose apie vaikų apsaugą ir interneto laisvę.

Jungtinė Karalystė: „Online Safety Act“ – saugiausia vieta internete ar cenzūros eksperimentas?

2023 m. Jungtinės Karalystės parlamentas po ilgų debatų priėmė Online Safety Act (OSA) – vieną ambicingiausių pasaulyje bandymų paversti šalį „saugiausia vieta internete“. Įstatymas apima praktiškai visas interneto paslaugas, kuriose vartotojai gali kurti ir dalintis turiniu – nuo socialinių tinklų, pokalbių programėlių iki paieškos sistemų ar forumų. Tačiau kartu jis atvėrė ir naujų diskusijų: kur baigiasi vaikų apsauga ir prasideda žodžio laisvės ribojimas?

Įstatymas nustato „rūpestingumo pareigą“ platformoms – jos privalo šalinti neteisėtą turinį ir apsaugoti vaikus nuo teisėto, bet jiems žalingo turinio. Didžiosioms platformoms, vadinamoms 1 kategorijos paslaugomis, taikomi dar griežtesni reikalavimai: jos turi užtikrinti suaugusiųjų saugumą, bet kartu ir saugoti demokratinę raišką – negali be rimtos priežasties pašalinti teisėtos žiniasklaidos turinio ar politiškai reikšmingų pareiškimų. Už nesilaikymą gresia milžiniškos baudos – iki 18 mln. svarų sterlingų arba 10 % metinių pajamų. Reguliatorius Ofcom net gavo teisę blokuoti įstatymo nevykdančias svetaines JK naudotojams.

Vienas kertinių aspektų – vaikų apsauga. Platformos, kurias gali naudoti nepilnamečiai, privalo diegti amžiaus patikras. Tai reiškia, kad daugelis svetainių prašo pateikti ID norint pasiekti jautrų turinį. Pavyzdžiui, pornografinės svetainės įpareigotos taikyti griežtus amžiaus tikrinimo metodus. Tuo tarpu „Wikipedia“ perspėjo, kad jei jai tektų tapti 1 kategorijos platforma ir verifikuoti visus redaktorius, tai apribotų atvirą bendradarbiavimą. Wikimedia Foundation 2025 m. net pralaimėjo bylą bandydama užginčyti šiuos reikalavimus, tačiau Aukštasis Teismas pabrėžė, jog Ofcom privalo įstatymą taikyti protingai, kad nebūtų paralyžiuota Vikipedijos veikla.

Įstatymas taip pat nustato netinkamo turinio stebėseną: platformos privalo šalinti terorizmo propagandą, neapykantos kalbą, vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą (CSAM), taip pat turinį, skatinantį savižudybes ar valgymo sutrikimus. Vartotojams suteikiami įrankiai filtruoti ir teisėtą, bet jiems nepageidaujamą turinį. Kita vertus, platformos turi saugoti teisėtą viešąjį diskursą, todėl moderavimas tampa itin sudėtingas – balansuojama tarp apsaugos ir cenzūros.

Didžiausią pasipriešinimą sukėlė nuostata dėl šifruotų žinučių skenavimo. Nors įstatyme žodis „šifravimas“ nepaminėtas, pareiga užkirsti kelią CSAM platinimui faktiškai reiškia, kad tokios paslaugos kaip „WhatsApp“ ar „Signal“ turėtų ieškoti draudžiamo turinio net privačiose žinutėse. Technologiškai tai įmanoma tik įdiegus „galines duris“ į šifravimą arba naudojant kliento pusės skenavimą. 2023 m. JK vyriausybė pripažino, kad tokios technologijos dar nėra, todėl nuostatos vykdymas atidėtas neapibrėžtam laikui. Vis dėlto ji išliko įstatyme – lyg tiksinti bomba, kurią valdžia galės aktyvuoti, kai tik atsiras „techninė galimybė“. Dėl to „Signal“ ir „WhatsApp“ jau anksčiau perspėjo verčiau pasitrauksiantys iš JK rinkos, nei silpnins šifravimą.

Kritikos susilaukė ir vyriausybės galios: ministrams suteikta teisė per Ofcom formuoti platformų elgesio kodeksus. Žmogaus teisių gynėjai baiminasi, kad tai gali tapti cenzūros instrumentu – prisidengdami „saugumu“, politikai galėtų daryti spaudimą šalinti jiems nepalankų turinį. Ne vien JK, bet ir tarptautinės organizacijos įspėja, kad šis aktas kelia grėsmę privatumui ir saviraiškos laisvei.

Įgyvendinimas vyksta etapais. Ofcom numatė tris etapus: pirmiausia – kovą su teroristine medžiaga ir CSAM didžiosiose platformose. 2024 m. spalį pristatyti pirmieji, net 1700 puslapių, elgesio kodų projektai. Tikimasi, kad per 18 mėnesių sistema veiks pilnai, tačiau jau dabar matyti šalutiniai padariniai: pornografinės svetainės įdiegė ID patikras, „X“ (buvęs „Twitter“) pradėjo amžiaus tikrinimą. 2025 m. viduryje pasigirdo pranešimų apie perteklinę cenzūrą – algoritmai pradėjo blokuoti teisėtą meno ar edukacinį turinį su nuogybėmis, nes platformos bijo baudų. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą – rugpjūtį daugiau nei 468 tūkst. žmonių pasirašė peticiją atšaukti įstatymą. Tačiau vyriausybė atsisakė nusileisti: technologijų sekretorius Peteris Kyle’as pareiškė, kad oponentai stovi „priešingoje barikadų pusėje nei vaikus medžiojantys plėšrūnai“. Toks griežtas tonas signalizuoja – kursas nebus keičiamas.

Tarptautinės technologijų bendrovės tebėra neapsisprendusios. Jei šifravimo nuostatos bus pradėtos taikyti, „WhatsApp“ ar „Signal“ galėtų pasitraukti iš JK rinkos, o tai būtų precedento neturintis interneto suskaldymas pagal geografiją. Net patys JK pareigūnai pripažįsta, kad toks scenarijus pakenktų šalies reputacijai kaip skaitmeninių inovacijų centrui.

Apibendrinant, Online Safety Act yra dvilypis: viena vertus, jis verčia technologijų kompanijas rimtai rūpintis vaikų saugumu, kita vertus – kuria plačios kontrolės mechanizmus, skatina masinę vartotojų identifikaciją ir meta šešėlį šifruotų komunikacijų ateičiai. Pasaulis į JK žiūri kaip į bandymų poligoną: ar įmanoma suderinti saugumą su laisvėmis? Šiuo metu atsakymas lieka neaiškus – įstatymo praktinis taikymas dar tik formuojasi, o galutinį balansą gali nulemti teismai ir visuomenės pasipriešinimas.

Europos Sąjunga: ar „Chat Control“ taps masinio sekimo įrankiu?

Kol Jungtinė Karalystė jau įgyvendina „Online Safety Act“, Europa kol kas renkasi švelnesnį kelią, tačiau tendencija akivaizdi – vis daugiau valstybių imasi griežtinti vaikų apsaugą internete. Pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), visoje ES reikalaujama tėvų sutikimo, jei tvarkomi jaunesnių nei 16 m. vaikų duomenys. Tiesa, valstybės narės gali sumažinti šią ribą iki 13 m., todėl taisyklės skiriasi: Belgijoje registruotis be tėvų leidimo galima nuo 13 m., Italijoje – nuo 14 m., o Vokietijoje 13–15 m. paaugliai socialinius tinklus gali naudoti tik su tėvų sutikimu. Prancūzija 2023 m. priėmė įstatymą, kad platformos turėtų gauti tėvų sutikimą jaunesniems nei 15 m., tačiau dėl techninių kliūčių ši nuostata kol kas realiai neveikia. Norvegija (nors nėra ES narė, bet glaudžiai suderina savo skaitmeninius įstatymus) svarsto amžiaus ribą pakelti iki 15 m. – vyriausybės siūlymas pateiktas 2024 m., galutinis sprendimas dar laukiamas.

Tačiau tikrasis diskusijų epicentras yra siūlomas Reglamentas dėl vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijos internete, neformaliai vadinamas „Chat Control 2.0“. Šią iniciatyvą 2022 m. pateikė Europos Komisija, o jos esmė – įpareigoti visas skaitmeninės komunikacijos platformas masiškai tikrinti vartotojų privačias žinutes, nuotraukas ir duomenis, ieškant žinomo CSAM turinio ar net galimo netinkamo elgesio, pavyzdžiui, viliojimo seksualiniais tikslais.

Tai galiotų net ir užšifruotoms programoms, tokioms kaip „WhatsApp“ ar „Signal“. Techninis mechanizmas būtų vadinamasis kliento pusės skenavimas: turinys patikrinamas vartotojo įrenginyje, dar prieš užšifruojant. Pavyzdžiui, siunčiant nuotrauką draugui, programėlė ją sulygintų su žinomų CSAM duomenų baze pasitelkdama dirbtinį intelektą. Aptikus atitikmenį ar įtartiną naują vaizdą, apie tai automatiškai būtų pranešta teisėsaugai. Ankstesnėse redakcijose net siūlyta skenuoti ir tekstines žinutes, tačiau dėl didžiulio pasipriešinimo ši idėja buvo atsisakyta. Vis dėlto nuotraukos, vaizdo įrašai ir net siunčiamos nuorodos pagal planą liktų tikrinamos.

Kodėl tai taip kontroversiška? Kritikai sako, kad tai būtų „orveliška“ masinio sekimo sistema, praktiškai panaikinanti privačių komunikacijų slaptumą. Nors formaliai kalbama apie „įkėlimo moderavimą“ vietoje „backdoor“, esmė nesikeičia – privalomas skenavimas sukuria pažeidžiamumą. Šifravimo ekspertai perspėja: „Galime vadinti tai užpakalinėmis durimis ar priekiniu įėjimu, bet visais atvejais sukuriama silpnoji grandis, kurią išnaudos įsilaužėliai ar priešiškos valstybės.“

„Signal“ prezidentė Meredith Whittaker aiškiai pasakė: „Kiekvienas toks požiūris panaikina nepalaužiamą šifravimo apsaugą ir vietoje jos įmontuoja didelės vertės pažeidžiamumą.“ Europos Parlamento narys, „Pirate Party“ atstovas Patrickas Breyeris, perspėjo, kad tai prilygtų „vyriausybinio šnipinėjimo programai kiekviename įrenginyje“ ir pažymėjo: „Net Rusija ar Kinija nedrįso įpareigoti tikrinti visų privačių pokalbių tokiu mastu.“

Kritikai taip pat kalba apie „slidaus šlaito“ efektą: jei infrastruktūra bus sukurta skenuoti CSAM, vėliau ją nesunkiai bus galima panaudoti kitoms paieškoms – nuo politinių oponentų iki protestų koordinavimo ar autorinių teisių pažeidimų. Kriptografijos ekspertas Matthew Green akcentuoja, kad tai iš esmės strateginis sprendimas dėl privačių žinučių architektūros: jei masinė kontrolė taps įstatymu, žinučių sistemos bus pritaikytos stebėsenai, o tai gali būti išnaudota bet kokiais tikslais.

Šio reglamento kelias – itin sunkus. Europos Parlamentas (ypač LIBE komitetas) aiškiai nepritaria masinio skenavimo mechanizmui, pabrėždamas, kad negalima pažeisti neįtariamų piliečių privatumo. ES Taryboje 2024 m. birželį planuotas balsavimas buvo atšauktas dėl kelių šalių – Vokietijos, Austrijos, Lenkijos ir Liuksemburgo – prieštaravimo. Tai buvo įvardyta kaip pilietinės visuomenės pergalė. Vis dėlto apie 19 iš 27 šalių bent iš dalies remia idėją, tad kompromisų paieška tęsiama. Belgijos pirmininkavimas pasiūlė švelnesnę redakciją: skenuoti tik vaizdus, vaizdo įrašus ir nuorodas (tekstų – ne), o vartotojai turėtų duoti sutikimą. Tačiau kritikai sako, kad toks pasirinkimas – iliuzinis: jei atsisakai, tau uždraudžiama dalintis nuotraukomis ar video.

ES Tarybos teisinė tarnyba perspėjo, kad net ir švelnesnis variantas vis tiek pažeidžia pagrindines teises, nes numato neįtariamų žmonių masinę stebėseną. Trišalės derybos tarp Tarybos, Parlamento ir Komisijos tęsis 2024 m. antrą pusmetį. Galutinė baigtis neaiški – galbūt bus pasirinkta tikslinė paieška su teismo orderiais, bet taip pat įmanoma, kad bus grįžta prie kliento pusės skenavimo idėjos, kurią tyrinėjo ir „Apple“.

Ši ES iniciatyva stebima visame pasaulyje. Jei Europa žengs šiuo keliu, tai taps precedentu kitoms valstybėms. „Signal“ vadovė Whittaker įspėjo, kad JK ir ES siekis susilpninti šifravimą gali sukurti „pavojingą precedentą“ globaliai. JK sprendimas atidėti šifravimo laužymą suteikė bent laikiną atokvėpį, tačiau ES kova dar nebaigta. Galutinis klausimas – ar įmanoma suderinti vaikų apsaugą ir privačių pokalbių neliečiamumą. Jei kompromisas bus pasirinktas masinio sekimo naudai, tai taps vienu didžiausių šiuolaikinio interneto lūžių.

Likęs pasaulis: nuo „komendanto valandos“ iki fragmentuotos privatumo sistemos

Jungtinės Valstijos iki šiol neturi vieningo federalinio įstatymo, reguliuojančio vaikų apsaugą socialiniuose tinkluose, todėl iniciatyvos ėmėsi atskiros valstijos. 2023–2024 m. net 12 valstijų priėmė ribojimus paauglių prieigai prie socialinių tinklų. Iš jų 5 įstatymai jau įsigaliojo, 4 įsigalios 2025 m., o 3 sustabdyti teismų.

Pirmoji buvo Konektikutas, 2023 m. liepą įvedęs reikalavimą, kad vartotojams iki 16 m. registruojantis reikėtų tėvų sutikimo. Juta nuėjo dar toliau – įvedė savotišką „komendanto valandą“, drausdama nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais nuo 22:30 iki 6:30. Merilandas priėmė „Vaikų kodeksą“, draudžiantį personalizuotą turinį vartotojams iki 16 m.

Daugelyje šių įstatymų numatyta:

• privalomos amžiaus patikros socialiniuose tinkluose,
  
• tėvų sutikimas vartotojams iki 16 ar net 18 m.,
  
• automatiniai privatumo nustatymai nepilnamečiams (pvz., paskyros pagal nutylėjimą privačios),
  
• draudimas rinkti duomenis ar taikyti reklamą pagal nepilnamečių profilius.
  

Pažeidusioms platformoms gresia baudos – vidutiniškai apie 2500 USD už pažeidimą. Tačiau ne visur jos išgyvena teismų kontrolę: Arkanzase amžiaus patikros reikalavimą federalinis teisėjas sustabdė dar iki įsigaliojimo, motyvuodamas galimu konstitucinių teisių pažeidimu. Vis dėlto kryptis akivaizdi – JAV stiprėja „jaunimo interneto saugumo“ reguliavimas, nors nacionaliniu mastu vis dar galioja tik senasis (1998 m.) COPPA įstatymas, saugantis vaikų iki 13 m. privatumą.

Kitose šalyse priimami dar kitokio pobūdžio ribojimai. Vietnamas dar 2017 m. uždraudė vaikams iki 16 m. skelbti informaciją ar nuotraukas internete be tėvų leidimo. Tiek Vietname, tiek Pietų Korėjoje veikė vadinamieji „Pelenės įstatymai“, ribojantys naktinį žaidimą: Korėjoje nuo 2011 m. nepilnamečiams iki 16 m. buvo draudžiama žaisti internetinius žaidimus nuo vidurnakčio iki 6 val. ryto – ši tvarka galiojo dešimtmetį ir buvo panaikinta tik 2021 m.

Singapūras 2025 m. pradžioje paskelbė planuojantis įvesti amžiaus ribojimus socialinei žiniasklaidai, konsultuodamasis su Australija, kuri jau taiko griežtą modelį. Indonezija taip pat svarsto įtvirtinti minimalų amžių socialiniams tinklams – 2025 m. sausį apie tai paskelbė šalies ryšių ministrė.

Vis dėlto amžiaus ribojimai kelia ir privatumo bei įgyvendinimo iššūkių. Kaip patikimai patikrinti vartotojo amžių nepažeidžiant jo teisių? Daugelis įstatymų reikalauja dokumentų, telefono numerių ar net veido atpažinimo technologijų. Tai reiškia vis didesnį jautrių duomenų rinkimą – nuo tapatybės kortelių iki biometrinių įrašų. Jungtinėje Karalystėje jau fiksuojami vartotojų skundai: pornografijos svetainės reikalauja įkelti ID, todėl kyla nutekėjimo grėsmė. Prancūzijoje bandyta sukurti centralizuotą amžiaus patvirtinimo sprendimą, bet techninio būdo nerasta – įstatymo įgyvendinimas stringa.

Ir čia išryškėja platesnė tendencija: kol vyriausybės griežtina prieigos ribojimus, visame pasaulyje daugėja privatumo įstatymų.

Nuo 2018 m., kai ES priėmė BDAR, jo pavyzdžiu pasekė dešimtys šalių. Iki 2024 m. pabaigos jau 144 valstybės turėjo nacionalinius duomenų apsaugos įstatymus – tai apie 82 % pasaulio gyventojų. 2017 m. jų buvo tik 120. Europa šiandien visiškai padengta privatumo normų tinklu, o kitur skaičiai taip pat auga: Azijoje – 73 % valstybių, Afrikoje – 72 %, Šiaurės Amerikoje ir Karibuose – 70 %, Pietų Amerikoje – 75 %. Tai vadinamasis „BDAR efektas“: ES užkėlė kartelę, o kitos šalys ją perima, siekdamos palengvinti tarptautinę prekybą ir atkurti pasitikėjimą skaitmenine ekonomika.

Pavyzdžiui, Indija 2023 m. priėmė DPDP Act – savo BDAR analogą, nustatantį aiškų sutikimą, duomenų ištrynimo teisę, ribojantį perdavimą į užsienį ir numatantį iki 30 mln. USD baudų. Bet įstatyme yra išimčių – vyriausybė gali atleisti valstybines agentūras nuo taisyklių ir reikalauti duomenų nacionalinio saugumo pagrindu, todėl žmogaus teisių gynėjai kalba apie perteklinę stebėseną.

Kinija 2021 m. įvedė PIPL, kuris panašus į BDAR, bet dar labiau akcentuoja „jautrius duomenis“ – prie jų priskiriami ir nepilnamečių iki 14 m. duomenys. Norint juos tvarkyti, būtinas atskiras sutikimas, poveikio privatumui vertinimas ir griežtesnis saugumas. Kita vertus, valstybė išlaiko plačias galias nacionalinio saugumo vardu, todėl Kinijoje piliečiai labiau apsaugoti nuo įmonių, bet ne nuo valdžios stebėsenos.

Paradoksalu, bet JAV išlieka viena didžiųjų ekonomikų be vieningo federalinio privatumo įstatymo. 2022–2023 m. bandyta priimti ADPPA, tačiau jis neįsigaliojo. 2024 m. Senatas priėmė KOSA (Vaikų interneto saugumo aktą), bet projektas įstrigo Atstovų Rūmuose. Todėl JAV privatumo apsauga remiasi sektoriniais įstatymais (HIPAA, COPPA) ir valstijų iniciatyvomis. Kalifornijos CCPA/CPRA bei kitų valstijų teisės aktai sukuria fragmentuotą, „lopinėtą“ sistemą. Įdomu, kad Kalifornija 2022 m. priėmė Vaikams pritaikyto dizaino aktą (įsigaliojo 2024 m.), kuris primena JK kodeksą – paslaugos pagal nutylėjimą turi būti saugesnės nepilnamečiams.

Privatumo įstatymų bangai pasidavė ir Lotynų Amerika (Brazilija, Meksika, Čilė), Afrika (Nigerija, Kenija), Azija (Tailandas, Indonezija, Malaizija). Net Vatikanas 2023 m. priėmė savo duomenų apsaugos potvarkį.

Tačiau paradoksas akivaizdus: privatumo įstatymai gina nuo komercinių piktnaudžiavimų, bet vyriausybės paraleliai plečia savo galias apeiti tas pačias apsaugas nacionalinio saugumo tikslais. Indija įpareigoja susirašinėjimo platformas identifikuoti žinučių siuntėjus, Rusija ir Kinija suteikia žvalgybai neribotą prieigą prie duomenų, o JK dar 2023 m. svarstė pataisas, kurios būtų reikalavusios vyriausybei pranešti prieš diegiant šifravimo funkcijas – tam pasipriešino net „Apple“.

Interneto ateitis: saugumo barjerai ar laisvės griūtis?

Analizuojant naujausius teisėkūros pokyčius, ryškėja kelios kertinės tendencijos, kurios formuos interneto ateitį.

Visame pasaulyje politikai pirmenybę teikia vaikų apsaugai internete. Artimiausiais metais tikėtina, kad privalomos amžiaus patikros taps norma – socialiniuose tinkluose, žaidimų platformose, srautinių vaizdo įrašų paslaugose ir net prieinant prie suaugusiesiems skirto turinio. Tai turėtų sumažinti riziką susidurti su patyčiomis, viliojimu ar pornografija, tačiau kartu reikš anonimiškumo mažėjimą. Internetas, ilgai buvęs beveik anoniminė erdvė, tampa vis labiau kontroliuojamas, kur kiekvienas vartotojas gali būti identifikuotas. Tėvams teks aktyviau dalyvauti vaikų skaitmeniniame gyvenime, o suaugusiems – priprasti, kad norint naudotis dalimi paslaugų teks įrodyti savo amžių ar tapatybę.

Privatūs susirašinėjimai šiandien atsidūrė lemtingame taške. Tokie įstatymai kaip JK „Online Safety Act“ ar ES „Chat Control“ meta tiesioginį iššūkį „end-to-end“ šifravimo neliečiamumui. Jei bus rastas politinis sutarimas priversti platformas skenuoti net šifruotas žinutes, tai reikštų globalų komunikacijų saugumo susilpninimą. Technologijų gigantai, tokie kaip „Apple“ ar „Meta“ („WhatsApp“), jau perspėjo – jie verčiau pasitrauks iš rinkos, nei kurs „galines duris“ į šifravimą. Vadinasi, artimiausiais metais laukia neišvengiamas konfliktas tarp vyriausybių, siekiančių kontrolės vaikų apsaugos vardu, ir technologijų sektoriaus, ginančio kibernetinį saugumą bei pilietines teises. Rezultatas nulems, ar šifruotos komunikacijos išliks standartu, ar įžengsime į erą, kur kiekviena asmeninė nuotrauka ar žinutė teoriškai gali būti patikrinta valdžios algoritmo.

Teigiama tendencija – privatumo įstatymų suvienodėjimas pasauliniu mastu. ES BDAR tapo de facto modeliu, kurį perima daugybė šalių. Vartotojams tai suteikia daugiau teisių – galimybę ištrinti duomenis, žinoti, kas surinkta, riboti dalijimąsi. Verslui tai reiškia augančią atitikties naštą, bet globaliai privatumo apsauga stiprėja: jau apie 82 % pasaulio gyventojų yra po nacionalinių duomenų apsaugos įstatymų „skėčiu“.

Kartu auga rizika, kad internetas ims skilti į jurisdikcines zonas. Jei šalys priims nesuderinamus reikalavimus – pavyzdžiui, JK reikalauja prieigos prie šifruotų žinučių, ES galbūt taip pat, o JAV to nenumato – technologijų kompanijos gali pasirinkti blokuoti vartotojus tam tikrose rinkose, užuot pažeidusios privatumo standartus kitur. Tai reikštų skaitmeninį susiskaldymą, kur tarptautinis bendravimas būtų ribojamas dėl skirtingų įstatymų. Jau dabar JK „Online Safety Act“ taikomas visoms paslaugoms, turinčioms JK vartotojų, todėl platformos turi spręsti: pritaikyti taisykles globaliai arba atsitraukti iš JK rinkos. Panašiai ES sprendimai dėl „Chat Control“ gali turėti pasaulinį poveikį. Tad privatumo reguliavimas tampa geopolitikos klausimu, kur saugumo ir laisvės santykis nulems, kokios technologijos apskritai liks prieinamos.

Jei politikams ir technologams pavyks rasti pusiausvyrą: vaikai internete bus saugesni, bet šifruotos komunikacijos išliks, o privatumo įstatymai apsaugos nuo komercinių piktnaudžiavimų.

Bet pesimistiniu scenarijum „saugumo“ vardan bus paaukota per daug – visuotiniai skeneriai sulaužys konfidencialumą, amžiaus patikros panaikins anonimiškumą, o žodžio laisvė susitrauks dėl perteklinės cenzūros. Jau dabar matome tokių ženklų: pavyzdžiui, „X“ platforma teigia, kad JK įstatymas sąmoningai pasirinko cenzūrą vardan saugumo.

Akivaizdu, kad ateities internetas priklausys nuo to, kaip bus subalansuotos šios priešpriešos – vaikų apsauga, visuomenės saugumas, privatumas ir laisvė. Viena aišku: laisvo ir beveik nereguliuojamo interneto era baigiasi. Įžengėme į brandos etapą, kurį lydės griežtesnės taisyklės, daugiau saugumo barjerų, bet kartu ir daugiau privatumo biurokratijos. Idealus balansas dar nesurastas, tačiau pasaulinė diskusija tęsiasi – būtent nuo jos priklausys, ar internetas liks atviras ir saugus visoms amžiaus grupėms.