Socialinių tinklų amžiaus ribojimų patirtis ir galimos pasekmės ES
Pastaraisiais metais visame pasaulyje suaktyvėjo pastangos apsaugoti nepilnamečius internete, ypač socialiniuose tinkluose. Įstatymų leidėjai JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kitur svarsto ar jau įgyvendina amžiaus ribojimus, reikalaujančius vartotojų tapatybės ir amžiaus patikrų. Šie žingsniai kyla iš siekio apsaugoti vaikus nuo netinkamo turinio, patyčių, priklausomybės socialiniams tinklams bei kitų grėsmių jų psichikos sveikatai.
Europos Sąjungoje šis klausimas taip pat įgauna pagreitį. Jei 2023 m. Europos Parlamentas tik paragino šalis nares apsvarstyti 16 metų minimalaus amžiaus ribą socialiniams tinklams (ir 13 metų kaip absoliučią ribą žemiau kurios prieiga neturėtų būti leidžiama), tai šiandieninė EP pozicija yra visiškai kitame brandos etape. Nauja rezoliucija ne tik kartoja amžiaus ribą, bet ir aiškiai nurodo kryptį link privalomos, technologiškai pagrįstos amžiaus ir tapatybės patikros visoje ES, remiantis jau parengtu „EU Age Verification Blueprint“. Tai reiškia, kad kalbame nebe apie idėją, o apie konkretų mechanizmą, kurį institucijos ruošiasi įgyvendinti.
Vis dėlto tokios priemonės nėra vienareikšmiškos – šalių patirtis rodo, kad griežti amžiaus apribojimai išprovokuoja įvairius paauglių elgesio modelius ir sukelia netikėtų socialinių bei technologinių pasekmių. Apžvelgsiu, kaip globaliu mastu buvo įgyvendinti amžiaus apribojimai socialinėse platformose, kokias paauglių reakcijas tai iššaukė (nuo apėjimo strategijų iki socialinės atskirties) ir kokių pasekmių būtų galima tikėtis, jei Europos Sąjunga įvestų visuotinę privalomą tapatybės bei amžiaus patikrą socialinių tinklų naudotojams. Rėmiausi žinomais precedentais – Jungtinės Karalystės Online Safety Act, JAV Kids Online Safety Act projektu, Australijos sprendimu uždrausti socialinius tinklus jaunesniems nei 16 m. asmenims ir kitų šalių pavyzdžiais. Analizėje įtraukiau technologinius, psichologinius, pilietinius aspektus ir šeimos elgsenos pokyčius, o pabaigoje pateikiau prognozę mano akimis: tikėtini šalutiniai reiškiniai ir jų pasireiškimas paauglių bendravime, platformų struktūrose bei tėvų–vaikų santykiuose.
Kaip amžiaus ribojimai įgyvendinimi skirtingose šalyse
Jungtinė Karalystė (JK). 2023 m. JK priėmė Interneto saugumo aktą (Online Safety Act), įpareigojantį interneto paslaugas griežčiau kontroliuoti nepilnamečių prieigą prie žalingo turinio. Nors tiesioginio visų nepilnamečių draudimo naudotis socialiniais tinklais JK nenumatė, įstatymas reikalauja „labai veiksmingo“ amžiaus patvirtinimo, kad vaikai negalėtų pasiekti ne pagal amžių jiems skirto turinio. Tai apima ir socialines platformas, ir kitas paslaugas, leidžiančias kelti turinį ar bendrauti. Praktikoje JK vartotojai susidūrė su tuo, kad norint pasiekti tam tikras svetaines ar net tam tikrą turinį (pavyzdžiui, Discord platformoje esančius 18+ kanalus ar suaugusiesiems skirtus kompiuterinių žaidimų modifikacijų forumus) – reikia pateikti asmens dokumentą arba atlikti veido atpažinimo patikrą. Šios priemonės išprovokavo vartotojų pasipriešinimą: daugelis suaugusiųjų nenorėjo dalintis savo asmens duomenimis su svetainėmis dėl privatumo rizikų. Dėl to vos įsigaliojus įstatymui šalyje fiksuotas milžiniškas VPN (virtualaus privataus tinklo) parsisiuntimų šuolis – Proton VPN pranešė, kad jų parsisiuntimai JK išaugo daugiau nei 1400% vos per kelias minutes po naujų reikalavimų įsigaliojimo. Tai rodo, jog vartotojai masiškai ėmė maskuoti savo buvimo vietą, apsimesdami esantys ne JK teritorijoje, kad išvengtų amžiaus patikrų. Taip pat paaiškėjo netikėtas reguliavimo mastas: įstatymas taikomas itin plačiai. Pavyzdžiui, platforma Spotify dabar reikalauja JK naudotojų patvirtinti amžių, kad nepilnamečiai negalėtų matyti necenzūruotų dainų tekstų ar vaizdo klipų. Diskusijų svetainė Reddit įvedė amžiaus patikrą norintiems skaityti tam tikrus forumus. Kai kurios mažesnės interneto bendruomenės apskritai nutraukė veiklą dėl baimės nesilaikyti naujų taisyklių – pavyzdžiui, internetinis žaidimas „Urban Dead“ (naršyklinis zombie apokalipsės žaidimas) visiškai užsidarė, kadangi kūrėjai neišgalėjo užtikrinti atitikties. Be to, baiminantis milžiniškų baudų už žalingą turinį, platformos JK ėmė pernelyg jį cenzūruoti: šalinama netgi informacija apie psichinę sveikatą, priklausomybes ar seksualinę švietą, jei algoritmas palaiko tai galimai „žalingu“ nepilnamečiams. Šie atvejai JK išryškino, kad griežti reikalavimai identifikuoti vartotojų amžių internete gali turėti nenumatytų pasekmių: vartotojai ieško apeinamųjų kelių, mažesni paslaugų teikėjai traukiasi, o cenzūros lygis išauga.
JAV. Jungtinėse Valstijose federaliniu lygiu diskutuojama dėl Vaikų interneto saugumo akto (Kids Online Safety Act, KOSA) – plataus įstatymo projekto, kuris įpareigotų socialinius tinklus imtis aktyvių veiksmų užkardant ir mažinant žalą nepilnamečiams internete. Nors KOSA dar netapo įstatymu, jo nuostatos numato, kad platformos privalėtų identifikuoti nepilnamečius vartotojus ir taikyti jiems specialias apsaugas (pavyzdžiui, išjungti jiems kenksmingą turinį, riboti algoritmų pateikiamą medžiagą). Kritikai, tokie kaip Electronic Frontier Foundation (EFF) ir Amerikos piliečių laisvių sąjunga (ACLU), teigia, kad tai faktiškai prilygtų visų vartotojų amžiaus verifikacijai visame internete – antraip neįmanoma atskirti, kas yra vaikas. Toks masinis patikrinimas keltų grėsmę privatumui ir anonimiškumui, galimai pažeistų Konstitucijoje saugomą žodžio laisvę, nes žmonės bijotų reikšti nuomonę žinodami, kad yra identifikuojami. Kol kas federaliniu mastu sprendimas nepriimtas, tačiau atskiros JAV valstijos ėmėsi iniciatyvos. Juta (Utah) 2023 m. priėmė pirmąjį šalies įstatymą, reikalaujantį socialinių tinklų platformose patikrinti visų valstijos gyventojų amžių, o jei vartotojas jaunesnis nei 18 – gauti tėvų sutikimą jo paskyrai. Panašūs įstatymai svarstyti Arkanzase, Teksase, Luizianoje, Kalifornijoje ir dešimtyse kitų valstijų. Visgi daugelį jų pristabdė teismai dėl galimų konstitucinių teisių pažeidimų. Kai kurios valstijos bandė eiti kitu keliu – tarkime, Kalifornija priėmė Amžių atitinkančio dizaino kodeksą, kuris ne tiesiogiai tikrina amžių, bet verčia platformas „pagrįstai įsitikinti“ vartotojų amžiumi ir pritaikyti paslaugas vaikų gerovei. Tai vėlgi suponuoja tam tikrą amžiaus nustatymo mechanizmą, nors nesako tiesiogiai pateikti ID. Apibendrintai, JAV vyksta įtemptos diskusijos: viena vertus – politinis spaudimas saugoti vaikus (tiek demokratai, tiek respublikonai parėmė KOSA iniciatyvas), kita vertus – technologijų bendrovės ir pilietinių teisių gynėjai įspėja apie privatumo praradimą ir cenzūrą, kuri atsirastų su universalia amžiaus patikra.
Australija. Ryžtingiausią ir griežčiausią žingsnį žengė Australija – 2025 m. ji tapo pirmąja pasaulio šalimi, visiškai uždraudusia socialinių tinklų paskyras vaikams iki 16 metų. Šis draudimas (priimtas 2024 m. pabaigoje, įsigalioja nuo 2025 m. gruodžio 10 d.) reikalauja, kad visos didžiosios platformos (Facebook, Instagram, TikTok, Snapchat, X/Twitter, YouTube, Reddit, Twitch, Kick ir kt.) ištrintų arba deaktyvuotų esamas paskyras vartotojų, kurių amžius yra iki 16 m., ir neleistų susikurti naujų. Už kiekvieną pažeidimą kompanijoms grėsia iki 50 mln. AUD (apie 33 mln. €) baudos. Svarbu tai, kad įstatymas neįpareigoja tiesiogiai vartotojų – atsakomybė už įgyvendinimą tenka pačioms platformoms. Vyriausybė reikalauja, jog jos imtųsi protingų žingsnių patikrinti amžių, tačiau nenustato vieno metodo. Netgi nurodyta, kad vien tik paprašyti ID dokumento nepakanka, nes ne visi vaikai jį turi, be to, tai būtų lengvai apeinama pasiskolinus tėvų dokumentus. Todėl įmonės diegia daugiapakopes amžiaus patvirtinimo technologijas: Meta (Facebook/Instagram) nedetalizuoja viešai savo metodų, teigdama, kad nenori atskleisti paaugliams, kaip apeiti sistemą. Snapchat pareiškė, kad naudosis paskyros elgsenos signalais (pvz., turinio pobūdis, draugų amžius) ir gimtadieniu profilyje, kad identifikuotų jaunesnius nei 16. TikTok žada „daugiasluoksnį“ amžiaus tikrinimą, jungiantį įvairias technologijas bei signalus. Kitos platformos iki paskutinės minutės dar nebuvo paskelbusios detalių. Įstatyme nurodyta, kad negalima pasikliauti vien vartotojo pateikta gimimo data ar net tėvų sutikimu – reikia objektyvesnio patvirtinimo.
Įsigaliojus draudimui, apie 500 tūkstančių Australijos paauglių (13–15 m.) neteks prieigos prie savo paskyrų (Meta duomenimis, ~350 tūkst. „Instagram“ ir 150 tūkst. „Facebook“ vartotojų šioje amžiaus grupėje). Platformos ruošiasi pasiūlyti šiems vartotojams tam tikrus sprendimus: pavyzdžiui, Facebook ir Instagram leis parsisiųsti visus savo duomenis (nuotraukas, žinutes) ir tuomet „užšaldyti“ paskyrą iki kol jiems sukaks 16 – tuomet bus galima vėl prisijungti su tais pačiais duomenimis. Snapchat pranešė, kad paskyros bus užrakintos „įšaldytoje būsenoje“ – vaikai galės parsisiųsti savo duomenis, o sulaukę reikiamo amžiaus – atgauti prieigą, prisijungę ir pateikę įrodymą, kad jiems jau 16. Tuo tarpu TikTok taip pat leis deaktyvuoti ar ištrinti paskyras, suteiks galimybę archyvuoti turinį, kad vėliau jį būtų galima išsaugoti. Visos šios priemonės rodo, kad platformos, nors nenoriai, bet ruošiasi įgyvendinti reikalavimą.
Australijos atvejis sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Vaikų tėvų grupės pasitiko įstatymą palankiai, teigdamos, kad tai padės grąžinti vaikams vaikystę – sumažins ekranų laiką, sumažins patyčias internete. Vienos lobistų grupės vadovas pareiškė: „Kai visi vaikai praranda galimybę naudotis [socialiniais tinklais], nė vienas nepasijus atstumtas. Tėvai dabar gali pozityviai skatinti kitokias veiklas“. Visgi nevyriausybinės organizacijos ir ekspertai įspėja, kad toks visiškas atjungimas gali padaryti ir žalos. Australijos „Gelbėkit vaikus“ organizacijos vadovas sveikino pastangas saugoti vaikus, bet pabrėžė, kad „sprendimas turėtų būti platformų reguliavimas, o ne visiškas vaikų atjungimas“. Jis ragino vyriausybę verčiau užtikrinti, kad socialiniai tinklai integruotų saugumo sprendimus į savo dizainą, bendradarbiautų su pačiais jaunuoliais, užuot tiesiog paskelbus juos „nepageidaujamais“ internete. Australijos žmogaus teisių komisija taip pat reiškė rimtų abejonių, siūlydama ieškoti mažiau ribojančių alternatyvų, kurios pasiektų tuos pačius tikslus.
Dar neįsigaliojus draudimui, kilo teisiniai iššūkiai. „YouTube“ grasino apskųsti įstatymą teisme, nes nesutinka su visišku 13–15 m. paauglių eliminavimu. Libertarų partijos politikas (NSW parlamento narys) paskelbė ketinantis inicijuoti bylą, argumentuodamas, kad draudimas pažeidžia implicitinę Australijos konstitucijos nuostatą dėl laisvos politinės komunikacijos. Kiti stebi, kaip šį atvejį įgyvendins „Meta“, „TikTok“, „Snap“ – šios kompanijos viešai pasakė, kad įstatymo laikysis. X (Twitter) ir Reddit kol kas atvirai nekomentavo, tačiau neatmetama, kad jos taip pat gali imtis teisinių žingsnių. Vyriausybė tvirtina esanti pasirengusi – jei platformos nepaklus, bus skiriamos milžiniškos baudos, o eSafety komisaro rankose – įgaliojimai blokuoti paslaugas Australijoje. Šis atvejis laikomas precedentu pasaulyje, kurį įdėmiai stebi daugelio šalių valdžios.
Kiti tarptautiniai pavyzdžiai. Be minėtų šalių, daugelis valstybių svarsto panašius ribojimus. Prancūzija 2023 m. priėmė įstatymą, reikalaujantį, kad socialiniai tinklai (TikTok, Instagram ir kt.) tikrintų vartotojų amžių ir gautų tėvų sutikimą, jei naudotojui <15 metų. Vis dėlto prancūzų žiniasklaida praneša, kad dėl techninių iššūkių (patikimo amžiaus nustatymo sprendimų trūkumo) šis įstatymas kol kas realiai neįgyvendintas. Ispanija 2023 m. priėmė teisės aktą, įpareigojantį gauti tėvų leidimą naudotis socialine žiniasklaida jaunesniems nei 16. Danija ir Norvegija diskutuoja apie minimalų 15 metų amžiaus cenzą – Norvegijos vyriausybė net pasiūlė visiškai uždrausti socialinius tinklus iki 15 m., nors dar neaišku, kada tokia nuostata pasieks parlamentą. Vokietijoje galioja ES Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostata, kad 13–16 m. paaugliai gali naudotis socialiniais tinklais tik su tėvų sutikimu, tačiau praktikoje tai tik formalumas, kurio griežtai niekas netikrina. Italijoje nustatyta, kad iki 14 m. reikalingas tėvų sutikimas kuriant paskyrą. Belgija dar 2018 m. įtvirtino 13 m. ribą, nuo kurios vaikas gali savarankiškai susikurti paskyrą. Galiausiai, minima ir Europos Sąjunga: 2023 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią šalis narės nustatyti 16 metų minimalų amžių socialinių tinklų naudojimui (bei 13 m. „skaitmeninį amžių“, žemiau kurio prieiga prie socialinių tinklų išvis negalima). Ši rezoliucija nėra privaloma, tačiau signalizuoja apie politinę valią ES lygmeniu suvienodinti amžiaus apribojimus. ES taip pat svarsto skaitmeninės tapatybės (eID) sistemas, kurios ateityje galėtų palengvinti amžiaus tikrinimą neatskleidžiant perteklinių duomenų – pavyzdžiui, skaitmeninis ID galėtų patvirtinti tik faktą, ar vartotojas vyresnis už tam tikrą amžių, neatskleidžiant konkrečios gimimo datos. Visgi kol kas tokie sprendimai dar nėra plačiai įdiegti, o diskusijos tęsiasi.
Verta paminėti ir autoritarinių šalių patirtį: Kinijoje jau keletą metų galioja griežta realaus vardo registracija ir laiko limitai nepilnamečiams žaidimuose bei socialiniuose tinkluose. Tenka pripažinti, kad net ir totalitarinėje sistemoje vaikai randa būdų apeiti draudimus. Kinijoje atliktos apklausos parodė, jog 58,5% tėvų pripažįsta suteikę savo asmens duomenis vaikams, kad šie galėtų apeiti amžiaus patikras žaidimuose. Apskritai apie 77% nepilnamečių prisipažino naudojęsi kitų asmenų (tėvų, senelių, vyresnių draugų) tapatybėmis registruodamiesi žaidimams. Nors tai labiau susiję su internetiniais žaidimais, panašūs dėsningumai pastebimi ir socialiniuose tinkluose su realaus vardo reikalavimais. Šis pavyzdys demonstruoja, kad kultūrinis spaudimas ar griežta priežiūra nesustabdo jaunimo – jie įtraukia net pačius tėvus į draudimų apėjimą.
Apibendrinant pasaulinę patirtį, aiškėja paradoksas: teisiniai amžiaus ribojimai dažnai atsimuša į technines bei socialines realijas. Net geromis intencijomis grindžiami įstatymai susiduria su įgyvendinimo sunkumais ir sukelia šalutinius padarinius. Toliau aptarsiu, kaip tokios priemonės paveikė paauglių elgesį ir kokių modelių atsirado jau įgyvendintose praktikose.
Paauglių elgesio modeliai įvedus amžiaus patikras
Griežti amžiaus ribojimai socialinėse medijose neabejotinai tiesiogiai palies paauglių kasdienį gyvenimą – šiuolaikinis jaunimas itin susijęs su virtualiu bendravimu. Todėl nenuostabu, kad įvairiose šalyse pastebėta visa eilė paauglių reakcijų ir prisitaikymo strategijų. Šios reakcijos – nuo techninių apėjimų iki psichologinio pasipriešinimo – leidžia numanyti, kas galėtų vykti, jei panašios taisyklės būtų taikomos ES mastu.
Apėjimo strategijos. Jauni vartotojai pasižymi išradingumu, bandydami atgauti prieigą prie pamėgtų platformų. Viena dažniausių strategijų – melagingas amžius. Dar iki formalių patikrų daugybė vaikų tiesiog susikuria paskyras su suklastotu gimimo metais (pvz., nurodo esantys 18+). Įvedus rimtesnę kontrolę, imtasi techninių gudrybių: naudojami VPN servisai keičiantys IP adresą, kad sistema „matytų“ kitą šalį, kur ribojimų nėra. Pavyzdžiui, JK įsigaliojus amžiaus tikrinimams, pusė populiariausių parsisiunčiamų programėlių šalyje staiga tapo VPN ir tapatybės patvirtinimo programėlės. Australijoje dar prieš įsigaliojant draudimui paaugliai masiškai kūrėsi netikro amžiaus paskyras – BBC apklausti jaunuoliai atvirai teigė jau „pasikeitę“ gimimo datą savo paskyrose ar sukūrę naujus profilius, kad atrodytų vyresni. Taip pat dalijamasi patarimais forumuose ir TikTok vaizdo įrašuose, kaip apeiti kontrolę. Dar viena tendencija – paskyrų nuoma ar pirkimas. Kinijoje atsirado net juodoji rinka, kur jaunuoliai perka suaugusiųjų paskyras arba nuomoja prisijungimus tam tikram laikui. Vakarų šalyse taip pat fiksuojama atvejų, kai paaugliai susitaria su vyresniais draugais ar pilnamečiais asmenimis, kad šie „globotų“ jų paskyras. Galiausiai, yra ir itin kūrybiškų technologinių sprendimų: pavyzdžiui, JK vienas reikalavimų – veido atpažinimu įsitikinti, kad Discord platformos naudotojas yra pilnametis norėdamas pasiekti „NSFW“ (ne vaikams skirto) turinio kanalus. Gudrūs jaunuoliai aptiko būdą apeiti šį filtrą – jie pasinaudojo kompiuterinio žaidimo personažo nuotrauka. Kaip pranešė PC Gamer, britų žaidėjai iš “Death Stranding” žaidimo foto režimo pasidarę pagrindinio herojaus (suaugusio vyro) nuotrauką pateikė ją vietoj savo veido ir sėkmingai apgavo Discord sistemą. Šis atvejis parodo, kad paaugliai ir jauni pilnamečiai pasitelkia net žaidimų technologijas tam, kad išvengtų veidrodinės kontrolės. Apskritai, akivaizdu, jog technologiniai barjerai skatina technologines apeitis: dirbtinio intelekto, biometrijos patikros nėra neįveikiamos – internete gausu instrukcijų, kaip jas suklaidinti, o jaunimas, užaugęs skaitmeninėje aplinkoje, linkęs šias spragas aktyviai išnaudoti.
Psichologinis pasipriešinimas ir „draudžiamo vaisiaus“ efektas. Dalis paauglių į amžiaus ribojimus reaguoja ne vien praktiškai, bet ir emociškai – tai tampa maišto forma. Paauglystėje natūralus noras prieštarauti taisyklėms reiškiasi ir skaitmeninėje erdvėje. Kai kurios Australijos jaunuolių grupės atvirai pareiškė, kad socialinių tinklų draudimas padarys juos tik dar slaptesnius ir gudresnius internete. Sociologai tai vadina „reactance“ (prieštaravimo) reakcija – kai griežtai apribojama laisvė, didėja psichologinis spaudimas tą laisvę atgauti. Vietiniame Australijos naujienų portale cituoti paaugliai teigė: „Jei jie atims mūsų socialines medijas, mes tiesiog susikursime slaptesnius kanalus bendravimui, kad suaugusieji nematytų“ (mintis, atspindėta straipsnio antraštėje “ban will make us more secretive”). Tai sufleruoja, kad griežtos taisyklės gali skatinti slapukavimą: paaugliai pradės sąmoningai slėpti savo skaitmeninį gyvenimą nuo tėvų ir valdžios dar labiau nei iki šiol. Toks psichologinis pasipriešinimas taip pat reiškiasi influencerių ir populiarių jaunuolių tarpe – kai kurie 13–15 m. Australijos influenceriai, turintys tūkstančius sekėjų, viešai piktinosi, kad jų įdirbis bus nubrauktas, ir kartu ragino sekėjus ieškoti būdų likti prisijungus (pvz., dalintis paskyromis su patikimais vyresniais asmenimis). Galima teigti, jog apribojimai kuria naratyvą tarp jaunimo, kad „valdžia nori atimti mūsų balsą“ – tai gali stiprinti kartų atotrūkį bei jaunimo nepasitikėjimą institucijomis. Kita vertus, daliai vaikų, ypač jaunesnių, uždraudimas gali sukelti ir panikos bei netekties jausmą – apie tai plačiau sekančiame punkte.
Tapatybės dalijimasis ir paskyrų „skolinimasis“. Vienas iš būdų, kuriuo paaugliai apeina amžiaus ribojimus – naudotis kito asmens tapatybe arba paskyra. Tai pasireiškia įvairiai. Šeimoje dažnai tėvai ar vyresni broliai/seserys patys padeda vaikui – leidžia prisijungti per savo paskyros ar sukuria „bendrą“ šeimos profilį. Kaip minėjau, Kinijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog beveik 60% tėvų pripažįsta davę savo ID duomenis vaikams, kad šie galėtų žaisti ar naudotis socialinėmis medijomis nepaisant draudimų. Kitoje apklausoje net 56,6% nepilnamečių nurodė naudojantys tėvų asmens dokumentus, o dar ~13% – senelių dokumentus, registruojant paskyras. Vakarų šalyse, kur privatumas labiau vertinamas, tokie skaičiai gal ir mažesni, bet tendencija egzistuoja. Australijoje tėvai forumuose diskutuoja, kaip „apeiti sistemą nepažeidžiant rimtai taisyklių“ – neretai minima, jog vienas iš tėvų galėtų „globoti“ vaiko paskyrą: t. y. sukurti ją savo vardu ir leisti vaikui naudotis, bet formaliai paskyra priklausytų suaugusiajam. Yra ir teisėkūros spragų. Australijos įstatymas, beje, nereikalauja platformų blokuoti tėvų, kurie atiduotų paskyrą vaikui. Draudime nėra nuostatų dėl bendrų šeimos ar tėvų valdomų paskyrų. Todėl analitikai svarsto, kad viena pasekmių bus būtent tokia šeiminė „pilkoji zona“. Jungtinėje Karalystėje jau užfiksuota atvejų, kai nepilnamečiai naudojo tėvų banko korteles ar ID norėdami įveikti amžiaus tikrinimą. Pvz., tam tikros britų svetainės reikalavo patvirtinti pilnametystę kredito kortele – tai lėmė, kad vaikai tiesiog su tėvų žinia suvesdavo kortelės duomenis. Tarp draugų pasitaiko ir atvejų, kai vyresnis paauglys pasidalina paskyra su jaunesniu. Pvz., 17-metis, turintis patvirtintą Instagram profilį, gali prisijungti ir skelbti turinį savo 14-mečio draugo vardu, arba duoti jam prisijungimus. Pasitelkiama ir socialinė inžinerija. Jaunuoliai mini kitus triukus – vienas kinų paauglys pasakojo, kad kai žaidimui reikalaudavo veido atpažinimo (patikrinti ar vaikas ne žaidžia neleistinu metu), jis pameluodavo tėvams, esą tai mokyklos apklausa, ir priversdavo juos nusiskenuoti veidą, tokiu būdu apgaudamas sistemą. Ši istorija puikiai iliustruoja jaunimo gudrumą. Australijoje jau 440 tūkst. „Snapchat“ paskyrų priklauso 13–15 m. amžiaus grupei – realu, kad po draudimo dalis jų tiesiog persikels į tėvų kontroliuojamą erdvę, užuot visiškai dingusios. Tad tapatybės skolinimasis taps viena labiausiai paplitusių praktikų. Šeimose, kur tėvai nesutinka su draudimu arba nenori atriboti vaikų nuo socialinio gyvenimo, vyraus „pasidalintos tapatybės“. Tai turės toli siekiančių pasekmių šeimos dinamikai, apie ką kalbėsiu vėliau.
„Paskyrų panika“ ir netekties baimė. Socialiniai tinklai jaunimui – svarbi saviraiškos, ryšių palaikymo dalis, todėl grėsmė netekti paskyros su visais nuotraukų albumais, žinutėmis bei sekėjų ratui sukėlė panikos bangą tarp paauglių. Kai Australijoje Meta pradėjo siųsti pranešimus jauniems naudotojams su įspėjimu per 2 savaites atsisiųsti savo duomenis ir ištrinti paskyrą, socialiniuose tinkluose pasirodė daugybė emocingų reakcijų. Psichologai pastebi, kad toks staigus socialinių ryšių nutraukimas gali prilygti trauminei patirčiai – ypač paaugliams, kurių tapatybė didele dalimi formuojasi virtualiose bendruomenėse. Meta pati pripažino, kad skubant įgyvendinti draudimą, gali įvykti klaidų ir kai kurie 16-mečiai per klaidą neteks prieigos. Tokiems neteisingai priskirtiems paaugliams buvo numatyta skubos tvarka teikti apeliacijas – Meta ragino juos kreiptis per Yoti amžiaus patikros sistemą, pateikiant dokumentus ar darant specialų vaizdo įrašą-verifikaciją. Tačiau pats faktas, kad keliems tūkstančiams teisę turinčių naudotis (16-17 m.) jaunuolių buvo išsiųsti klaidingi pranešimai apie paskyros uždarymą, sukėlė sumaištį. Paskyros praradimo panika turi ir platesnį socialinį fenomeną – internete tai virto savotišku memu: vyresni paaugliai juokavo su jaunesniais draugais „saugok savo nuotraukas – ateina socialinių tinklų pabaiga“. Kita vertus, šis reiškinys atkreipė dėmesį į tai, kiek daug skaitmeninio turto (nuotraukos, kūryba, susirašinėjimai) jauni žmonės kaupia socialinėse platformose. Priverstinis paskyrų šalinimas aktualizavo duomenų portabilumo klausimą – Meta suteikė galimybę viską archyvuoti, tačiau ne visos platformos tokios galimybės turėjo. Tai išgąsdino jaunimą, kad ateityje jų prisiminimai priklauso technologijų įmonėms, kurios bet kada gali juos ištrinti.
Socialinė atskirtis ir „skaitmeninis atotrūkis“. Paradoksalu, bet bandymai apsaugoti vienus vaikus gali netyčia nuskriausti kitus, sukuriant naują socialinės atskirties formą. Jei dalis paauglių sugebės apeiti draudimus (su tėvų ar techninės pagalbos dėka), o kiti – ne, pastarieji atsidurs atskirti nuo bendraamžių virtualaus gyvenimo. Tai gali ypač paveikti socialinius santykius mokyklose: įsivaizduokime, klasėje 5 vaikai vis dar slapta naudojasi Instagram (per brolio paskyrą ar VPN), dalijasi memais, kviečia vieni kitus į Discord pokalbius, o kiti 5 vaikai, neturintys tokios galimybės, – lieka už borto. Tokia nelygybė gali stiprinti patyčias ar atstumtumo jausmą. Australijoje šią riziką iškėlė nevyriausybinės organizacijos: ReachOut jaunimo tarnybos apklausa parodė, kad 97% paauglių šalyje naudojas socialiniais tinklais, todėl „jaunimui nėra galimybės tiesiog iš to iškristi“. Ypač pažeidžiami yra migrantų, etninių mažumų, LGBTQ+ jaunimo segmentai – jiems internetas dažnai būna vienintelė erdvė rasti bendraminčių ir emocinį palaikymą. Socialiniai tinklai daugeliui jaunų žmonių nėra vien pramoga – tai socialinis lifeline (gelbėjimosi ratas). Todėl visiškas jų išjungimas visai amžiaus grupei gali sukelti didelę žalą: padidinti vienišumo, atskirties jausmą, atimti galimybes gauti informaciją ar paramą, kurios jie neturėtų kitur. Šią problemą pripažįsta net dalis politikų. Australijos komunikacijos ministrė Anika Wells sakė, kad poveikis paauglių psichikai bus stebimas: ji pripažino, kad draudimas nėra panacėja, „tai veikiau gydymo plano dalis“, ir kad „įgyvendinimo kelyje matysime šiokią tokią betvarkę, kaip visada su didelėmis reformomis“. Tai tarsi numanoma, jog kai kuriems jaunuoliams gali pasidaryti blogiau, kol siekiama didesnio gėrio. Visgi kritikai atšauna, kad „vaikų apsaugos vardu neturėtume izoliuoti pačių vaikų“ – užuot draudus, galbūt geriau didinti skaitmeninį raštingumą, suteikti vaikams ir tėvams įrankius saugiai naudotis internetu.
Apžvelgus esamus elgesio modelius – nuo apeinamųjų strategijų iki socialinės atskirties – aišku, kad paaugliai nėra pasyvūs reguliavimo objektai. Jie adaptuojasi ir priešinasi būdais, kurie vėl kreipia diskusiją link pamatinio klausimo: ar visuotinė amžiaus patikra pasieks tikslą, ar tiesiog stums problemą į pogrindį? Toliau aptarsiu, kokių pasekmių komplekso galima tikėtis ES mastu, jei tokia priemonė būtų įgyvendinta.
Galimos pasekmės ES įgyvendinus visuotinę tapatybės ir amžiaus patikrą
Jei Europos Sąjunga nuspręstų visuotiniu mastu reikalauti, kad socialinių tinklų naudotojai patvirtintų savo tapatybę ir amžių, tai būtų precedento neturintis žingsnis demokratinių šalių kontekste. Remiantis kitų šalių patirtimi bei ekspertų įžvalgomis, galiu išskirti keletą pagrindinių pasekmių sričių: psichologinių, pilietinių (teisinio ir socialinio poveikio laisvėms), technologinių, šeimos dinamikos bei pačių platformų ekosistemai.
Psichologinis poveikis paaugliams. Tokio reglamento psichologinės pasekmės jaunimui būtų dvejopos. Teigiama trajektorija, kurios reguliuotojai tikisi, kad sumažėjus nepilnamečių ekspozicijai socialiniuose tinkluose, pagerės jų psichikos sveikata – mažiau bus patyčių, spaudimo atitikti nerealistiškus standartus, mažės FOMO (baimės praleisti ką nors) sindromas. Pvz., Australijos ministrė A. Wells teigia, jog šis žingsnis „suteiks vaikams jų vaikystę atgal“ ir leis tėvams lengviau kontroliuoti situaciją. Kai kuriems vaikams, ypač jaunesniems, mažiau laiko socialiniuose tinkluose galbūt reikš daugiau miego, fizinio aktyvumo ar realaus bendravimo – tai galėtų teigiamai atsiliepti emocinei būklei. Neigiama trajektorija, kad kaip rodo atvejų analizė, priverstinė socialinė izoliacija gali pabloginti psichologinę savijautą tiems, kurie iki šiol rėmėsi internetu kaip paramos tinklu. ES mastu tai reikštų, kad, pvz., paauglys mažame miestelyje, neturintis supratingos aplinkos aplink (dėl savo išskirtinės tapatybės ar pomėgių), praras galimybę bendrauti su „savo gentimi“ internete. Dėl to gali didėti depresijos, nerimo atvejai, jausmas, kad „mano balsas užgniaužtas“. Taip pat reikėtų nepamiršti draudžiamo vaisiaus efekto: tai, kas uždraudžiama, gali tapti dar patrauklesniu. Paaugliams gali kilti obsesinis noras gauti prieigą bet kokia kaina, o negalintiems – frustracija ir pyktis, nukreiptas tiek į tėvus, tiek į valdžią. Kai kurie psichologai perspėja apie galimą „skaidrumo krizę“: jauno žmogaus sąmonėje gali įsitvirtinti mintis, kad socialinė tvarka yra jam priešiška, ir tai skatins arba apatiją, arba agresyvų maištą. Kitaip tariant, gresia prarasti jaunų žmonių pasitikėjimą.
Pilietinės ir privatumo pasekmės. Universali tapatybės patikra internete kelia rimtų klausimų dėl privatumo ir pilietinių laisvių. Pirmiausia, tai reikštų anonimiškumo internete pabaigą dabartine forma. Kiekvienas vartotojas, norėdamas naudotis socialine platforma, privalėtų atskleisti savo amžių ir, netiesiogiai, tapatybę (kadangi amžių patvirtinti be patikimo ID dažniausiai neįmanoma). Tai gali atgrasinti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius nuo dalyvavimo interneto diskusijose. JK pavyzdys parodė, kad daug suaugusiųjų nenori dalintis asmens dokumentų vien tam, kad galėtų naršyti – dėl to renkasi VPN arba apskritai atsisako prieiti prie tam tikrų svetainių. Žodžio laisvės ribojimas per savicenzūrą. Žinodami, kad „viskas susekama“, jauni žmonės gali bijoti atvirai reikšti mintis internete. Anoniminiai jaunimo sukuriami turinio formatai (memai, anoniminiai klausimai, slaptos grupės) gali išnykti – o juk jie neretai būdavo galimybė išlieti emocijas ar kūrybiškumą. EFF atstovai kritikuoja amžiaus verifikavimo įstatymus, nes jie „gali priversti jaunus žmones tylėti internete“, bijant, kad jų veikla bus sekama. Ypač tai aktualu jautrioms temoms: pvz., LGBTQ+ jaunuolis galbūt nenorės lankytis paramos forumuose, jei visur reikės nurodyti tikrą tapatybę, bijodamas outing’o (nenorimo atskleidimo). Galimi ir teisiniai iššūkiai ES įvedus tokius reikalavimus. Tikėtina, sulauktume teisinių skundų dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų (teisė į privatų gyvenimą, saviraiškos laisvė). Jau dabar panašūs argumentai keliami Australijoje – ten grupė paauglių ruošėsi bylinėtis, teigdami, kad draudimas naudotis socialiniais tinklais iki 16-os pažeidžia jų teisę į politinę saviraišką. ES kontekste, kur privatumas labai akcentuojamas (turime BDAR), gali kilti net paradoksas: amžiaus patikrai reikėtų rinkti dar daugiau asmens duomenų apie vartotojus, kas prieštarauja duomenų minimizavimo principui. Jauni piliečiai, susidūrę su nuolatinėmis patikromis, gali imti jausti, kad valstybė jais nepasitiki ar juos nuolat stebi. Tai gali lemti jų ciniškesnį požiūrį į valdžią ateityje, mažesnį pilietinį įsitraukimą (nes jie atgrasomi nuo viešų diskusijų iki tam tikro amžiaus). Kita vertus, gali išaugti ir pilietinis aktyvizmas prieš skaitmeninį „Didįjį brolį“: jaunoji karta, gerai suprantanti technologijas, gali telktis ginti savo skaitmenines teises. Apibendrinant, pilietinės pasekmės balansuoja tarp didesnio saugumo jausmo vienoje pusėje ir laisvės suvaržymo pojūčio – kitoje.
Technologinės pasekmės ir platformų kaita. Europos mastu pritaikyti tokią sistemą būtų nemenkas technologinis iššūkis. Reikėtų sukurti patikimus amžiaus nustatymo įrankius, kurie galėtų aptarnauti šimtus milijonų vartotojų. Greičiausiai būtų remiamasi dviem kryptimis: skaitmeniniai ID (valstybių išduoti elektroniniai identifikatoriai arba banko/telekomo duomenys) ir dirbtinio intelekto amžiaus nustatymas (pagal veidą ar vartojimo elgseną). Meta jau siūlo, kad geriausia būtų integruoti amžiaus tikrinimą operacinių sistemų ar programėlių parduotuvių lygyje – t.y., kad Apple App Store ar Google Play parduotuvės rinktų vartotojo amžių, ir leistų atsisiųsti socialinių tinklų programėles tik 16+ vartotojams. Tai reikštų gilesnį bendradarbiavimą tarp platformų ir OS kūrėjų. Jei to nebus, pačios platformos privalės integruoti įvairius tikrinimo būdus: nuo veido atpažinimo algoritmų (pvz., Yoti arba k-ID technologijos, jau naudojamos Meta, Snapchat Australijoje) iki dokumentų pateikimo (įkeliant paso ar ID nuotrauką) ar mokėjimo kortelių patikros (kai kuriuos duomenis tikrinant per bankus). Visa tai reikalaus milžiniškų investicijų į IT infrastruktūrą, duomenų saugyklas (trumpalaikiam duomenų laikymui, nes BDAR verčia juos po patikros ištrinti) ir klientų aptarnavimą (nes bus daug atvejų, kai teisėti vartotojai bus neteisingai užblokuoti ir turės kreiptis). Galimi nesklandumai: Australijos vyriausybės tyrimas parodė, kad veido atpažinimo sistemos prasčiausiai veikia būtent 13–16 m. amžiaus grupėje – tad yra rizika, kad nemažą dalį paauglių jos identifikuos neteisingai. Tai reikštų masę klaidingų blokavimų ir apeliacinių procedūrų. Technologijos nėra neapgaunamos: kaip minėjome, veido atpažinimą galima bandyti pergudrauti nuotraukomis ar deepfake’ais. Duomenų saugumas. Surinkus tokius kiekius asmens duomenų, didėja pavojus nutekėjimams. Jau nutiko incidentas su Discord platforma: buvo įsilaužta ir pavogta ~70 000 nuotraukų bei dokumentų, kuriuos vartotojai pateikė amžiaus verifikacijai – drauge su jų naudotojų vardais, el. paštais ir kt. Tai parodo, kad net didelės kompanijos neapsaugotos nuo duombazių pažeidimų. Tad ES turėtų numatyti griežtas saugyklas, kitaip „apsauga vaikams“ gali kelti milžiniškus pavojus jų tėvų ir pačių vaikų privatumui. Platformų transformacija. pačios platformos ES rinkoje, susidūrusios su tokiais reikalavimais, gali imtis kelių strategijų. Didieji žaidėjai (Facebook, TikTok, YouTube ir pan.) tikėtina bandys prisitaikyti, nes jiems svarbi prieiga prie ES vartotojų. Tačiau jos galimai apribos tam tikras funkcijas. Jau dabar Roblox (populiarus jaunimo platformos/žaidimo hibridas) paskelbė diegsiantis privalomą veido amžiaus patikrą, norint naudotis visomis bendravimo galimybėmis, ir net planuoja riboti, kokio amžiaus grupių naudotojai gali tarpusavyje susirašinėti (pavyzdžiui, kad suaugusieji negalėtų rašyti nepažįstamiems vaikams). Galima numanyti, kad panašios priemonės paplis – Instagram galbūt leis turinį matyti tik su patvirtintu pilnamečio statusu (pvz., Explore skiltį su nefiltruotu turiniu – tik 18+). Tuo tarpu mažesnės ar marginalios platformos gali pasirinkti pasitraukti iš ES rinkos, užuot investavusios į brangias amžiaus tikrinimo sistemas. JK pavyzdys jau parodė kelis atvejus, kai interneto forumai tiesiog užsidarė globaliai, nenorėdami rizikuoti dėl vienos šalies taisyklių. ES – didelė rinka, todėl visiškai pasitraukti mažiau tikėtina, bet bent jau laikinai kai kurios svetainės galėtų blokuoti prieigą iš ES šalių (kaip kad kai kurie JAV naujienų portalai padarė po BDAR įsigaliojimo). Inovacijų sulėtėjimas. Startuoliams socialinių tinklų srityje reiktų iškart spręsti brangų klausimą „kaip patikrinti amžių?“, tai gali stabdyti naujų platformų kūrimąsi arba jose iš anksto nenumatyti jaunimo kaip auditorijos. Netgi gali keistis skaitmeninės reklamos ekosistema: jei jaunuoliai sunkiai pasiekiami tradicinėse platformose, rinkodara persikels į netradicines erdves (žaidimus, streamer’ių kanalus ir pan.), kur amžiaus cenzas dar ne taip reglamentuotas. Galiausiai, matysime ir „katės-pelės žaidimą“ technologijų fronte: jaunimas naudos vis įmantresnes priemones apeiti (pvz., tor tinklą anonimiškumui, specialius browser plėtinius imituoti suaugusiojo veiklą), o platformos mėgins diegti dar sudėtingesnius filtrus (gal net stebėti vartotojo „skaitmeninį pėdsaką“, kaip naršo, rašo – tam, kad nuspėtų amžių). Pastarasis metodas, beje, jau svarstomas: amžiaus inference (numatymo) algoritmai, kurie, pavyzdžiui, analizuotų žinučių kalbą, laikyseną kamerai, naršymo istoriją ir t.t., kad statistiškai priskirtų amžiaus grupę. Tai vėlgi kelia privatumo klausimų, nes reikštų nuolatinį visų vartotojų stebėjimą.
Šeimos dinamika. Tapatybės ir amžiaus tikrinimo mechanizmų įvedimas stipriai paveiks tėvų ir vaikų santykius. Šeima taps paskutine grandimi apsprendžiančia, ar vaikas bus online, ar ne. Galimi keli scenarijai:
Tėvai kaip saugotojai. Juridiškai ES gali sekti, pavyzdžiui, Prancūzijos modeliu, įtvirtinant, kad tėvų sutikimas būtinas iki tam tikro amžiaus. Tai padidins tėvų atsakomybę – jie turės sąmoningai spręsti, leisti ar drausti vaikui naudotis socialiniais tinklais. Kai kurios šeimos tai priims kaip pagalbą: tėvai, kurie ir taip nerimavo dėl vaikų socialinių tinklų, jausis turį tvirtą užnugarį – „įstatymas draudžia, vadinasi, galiu lengviau pasakyti ne“. Gali sustiprėti autoritarinis auklėjimo stilius šiuo klausimu: „kol tau ne 16 – jokio Instagram, tokia tvarka“. Tačiau kitose šeimose tai taps konfliktų židiniu. Paauglys gali kaltinti tėvus, kad šie „perdėtai kontroliuoja“ arba „nesupranta“, ką jam reiškia socialiniai ryšiai. Ypač jei tėvai griežtai vykdys taisykles, o aplink kitų vaikų tėvai bus atlaidesni – gali kilti „kodėl mane vieną taip smaugiat“ tipo priekaištų. Pasitikėjimo klausimas. Vaikai gali imti slėpti savo internetines veiklas, bijodami tėvų reakcijos, o tėvai, savo ruožtu, gali pradėti labiau šnipinėti vaikus, ieškodami nelegalių paskyrų. Susidaro užburtas ratas mažėjant pasitikėjimui.
Tėvai kaip „bendrininkai“. Kaip rodo minėti pavyzdžiai, nemaža dalis tėvų realybėje linkę padėti vaikams apeiti pernelyg griežtus suvaržymus – ypač jei patys nemano, kad tie suvaržymai pagrįsti. ES kontekste tikėtina, kad dalis tėvų tiesiog legalizuos vaiko buvimą socialinėje erdvėje – pvz., sukurs jam paskyrą savo vardu ar duos prisijungti per savo profilį tam tikru laiku. Tokiu atveju vaiko socialinė medija taps šeimos medija. Tai gali turėti įdomių pasekmių: galbūt tėvai labiau įsitrauks į vaiko virtualų gyvenimą, kartu pažiūrės jo sekamus TikTok video ar memus, aptars tai. Tai netgi galėtų stiprinti ryšį, jei vyksta draugiškai. Tačiau tai taip pat gali reikšti, kad vaikas neturės privatumo net internete, nes tėvai norės prižiūrėti, ką jis veikia jų paskyroje. Daugeliui paauglių tai bus nepriimtina, ir jie vis tiek ieškos būdų turėti „slaptą kampelį“. Šeimos, kurios kartu nuspręs apeiti taisykles, savotiškai taps „sąmokslininkų komandomis“, prieštaraujančiomis tvarkai. Tai įdomus pilietiškumo lygmuo: jei didelė visuomenės dalis (tėvai su vaikais) masiškai ignoruos ar apeis įstatymą, kils klausimas dėl tokio reguliavimo legitimumo.
Kartų atotrūkio didėjimas arba mažėjimas. Čia gali būti dvi kryptys. Bloguoju atveju, amžiaus cenzas taps dar vienu aspektu, kuriuo „tėvai nesupranta vaikų“. Paaugliai gali jausti, kad suaugusieji demonizuoja jų pasaulį (socialines medijas), užuot bandę jį suprasti – tai gali skatinti maištą ir slaptumą. Geruoju atveju, tai gali priversti tėvus daugiau domėtis vaiko skaitmeniniu gyvenimu: kadangi atsiranda pareiga duoti leidimus, galbūt tėvai labiau pasikalbės apie tai, ką vaikas veikia internete, aptars rizikas ir pan. Kitaip tariant, tai gali paskatinti skaitmeninį ugdymą namuose. Tačiau tam reikės, kad tėvai patys gerai suprastų technologijas. Deja, realybė tokia, kad šiandien daugelio paauglių technologinis išprusimas lenkia jų tėvų. Todėl tikėtina, kad šeimose matysime daug chaoso ir pasimetimo pirmaisiais reformos metais: tėvai ne visada žinos, kaip atlikti tas patikras (juk jiems patiems gali tekti eiti identifikacijos procedūras), vaikai gali manipuliuoti tėvų nežinojimu (pvz., įtikinti, kad „visi mano draugai jau gavo leidimus, tik aš ne“).
Poveikis socialinių platformų struktūroms. Galiausiai, pati socialinės medijos aplinka keistųsi dėl tokių reguliavimų. Naudotojų demografija trumpuoju laikotarpiu pagrindinėse platformose (Facebook, Instagram, TikTok, Snapchat ir kt.) prarastų jaunąją auditoriją. ES šalyse – bent jau formaliai. Tai gali lemti, kad turinio srautai taps „vyresni“ savo tematika. Pavyzdžiui, TikTok‘e sumažėjus 13–15 m. kuriamo turinio, matytume daugiau video iš vyresnių paauglių ir suaugusiųjų – tai gali pakeisti platformos vibe’ą, padaryti jį ne tokį patrauklų jauniausiems vartotojams. Nauji „underground“ kanalai: istorija rodo, kad jaunimas, netekęs įprastų tribūnų, susikuria naujas. Galima prognozė – išpopuliarės desentralizuotos socialinės platformos (pvz., Fediverse tinklo programėlės, tokios kaip Mastodon, Bluesky ir pan.), kurios kol kas menkai reguliuojamos. Įdomu tai, kad jau dabar kai kurios tokios platformos savo taisyklėse mini: „draudžiama bandyti apeiti amžiaus reikalavimus, jei jie taikomi“ – tai rodo, jog kūrėjai numato tokių perbėgėlių antplūdį ir nori apsisaugoti. Galimas skaidymasis pagal amžiaus nišas. Ateityje socialinė medija gali pasidalinti į atskiras „vaikų/paauglių“ ir „suaugusiųjų“ zonas, kurios menkai tesusiliečia. Pvz., galbūt atsiras ES remiama platforma skirta <16 m., su itin saugiu turiniu ir edukaciniu polinkiu, o visos „normalaus“ turinio platformos bus tik 16+. Toks reiškinys gali dar labiau didinti kartų kultūrinį atotrūkį. Įmonių strategijos. Technologijų kompanijos, nenorėdamos prarasti būsimos klientūros (juk šiandieninis 15-metis po metų bus legalus vartotojas), gali bandyti išlaikyti ryšį per kitus produktus. Pavyzdžiui, YouTube leis žiūrėti turinį be prisijungimo (kaip ir dabar – dauguma video pasiekiami tiesiog atėjus, tik komentuoti negali neprisijungęs). Meta galbūt labiau investuos į WhatsApp ar Messenger Kids programas, kurios gali būti neįtrauktos į „socialinių tinklų“ apibrėžimą. Jau Australijoje išimtys pritaikytos, pvz., WhatsApp nėra uždraustas (nes tai labiau susirašinėjimo aplikacija). Taigi, paaugliai gali migruoti į privačius chat’us, o viešos socialinės platformos jiems bus užvertos. Turinio pokyčiai. Be jaunimo įnašo, socialinė medija praras tam tikrą kūrybiškumo ir jaunatviškos energijos dalį. Memų kultūra, kurią dažnai varo 13–17 m. jaunuoliai, gali persikelti į uždaresnes erdves ir tapti mažiau matoma plačiajai publikai. Tai reiškia, kad interneto kultūra gali fragmentuotis. Verslo modelių keitimas. Platformos, nebegalinčios legaliai rinkti duomenų apie nepilnamečius, persitvarkys – reklamos taikymas jaunimui gal taps neįmanomas, vietoj to labiau taikys į vyresnius (gal net tėvus, per kuriuos netiesiogiai bandys pasiekti jaunimą). Gali suklestėti šeimos abonementų idėja: pvz., socialinis tinklas siūlo „šeimos planą“, kur tėvai turi pagrindinę paskyrą, o vaikai – subordinuotas su ribotomis teisėmis. Tai analogiška, kaip šiuo metu veikia Spotify ar Netflix „family“ planai. Tokiu būdu platformos bent išlaikytų oficialius jaunus vartotojus sistemoje, nors su apribojimais.
Apibendrinus, ES mastu poveikis tikriausiai būtų kompleksinis: transformuotųsi jaunimo komunikacijos kanalai, technologijų standartai ir šeimų elgsena. Tai aptarsiu toliau pateikiamuose prognozuojamuose scenarijuose.
Prognozė: tikėtini šalutiniai reiškiniai ir ilgalaikiai scenarijai
Remiantis aukščiau išanalizuotais duomenimis, galima bandyti sudaryti prognozę, kokie šalutiniai reiškiniai tikėtini ES įgyvendinus visuotinę socialinių tinklų vartotojų amžiaus bei tapatybės patikrą. Šie reiškiniai aptariami trimis pagrindiniais pjūviais – paauglių bendravimo, platformų struktūrų ir tėvų-vaikų santykių dimensijose.
Paauglių bendravimas. Tikėtina, jog paauglių tarpusavio komunikacija taps fragmentuotesnė ir labiau uždara. Išstumti iš didžiųjų viešų platformų, jaunuoliai ieškos alternatyvių skaitmeninių erdvių. Viena vertus, gali atgimti mažų interneto forumų ar nišinių platformėlių era, kur paaugliai bendraus už oficialios priežiūros ribų. Kita vertus, daug kas persikels į privačias žinutes ir uždaras grupes (pvz., Signal, Telegram kanalus, žaidimų Discord serverius), kuriems amžiaus cenzai netaikomi arba lengvai apeinami. Bendravimas taps labiau anonimiškas ir šifruotas – jaunimas suvoks, kad atviruose kanaluose jie stebimi, todėl naudos slapyvardžius, koduotas kalbas. Jau Australijos paaugliai įspėjo, kad draudimai padarys juos „daugiau slapukaujančiais“ internete. Tai gali reikšti, kad populiarės antriniai „fake“ profiliai (vadinamosios finsta – fake insta – paskyros) bei bendri slapti žargonai, kuriais jaunimas apsikeis informacija, neatpažįstamą tėvams ar algoritmams. Socialinis gyvenimas iš viešų timeline’ų persikels į pusiau pogrindį. Tie paaugliai, kurie neturės prieigos net ir prie tų alternatyvų, gali likti socialinėje tyloje, labiau priklausomi nuo realaus gyvenimo bendravimo. Tai gali turėti dvejopą efektą – galbūt sustiprės vietinių jaunimo bendruomenių ryšiai (pvz., mokykloje daugiau bendraus gyvai), tačiau platesnis horizontas siaurės. Gali formuotis tam tikros „skaitmeninės kastos“: privilegijuotieji (turintys tech žinių ar vyresnių draugų, kurie padeda prisijungti) ir atskirtieji (tie, kurių tėvai griežtai prižiūri arba kurie neturi gebėjimų apeiti sistemų). Tarp šių grupių gali rastis ir įtampa, ir priklausomybė – pvz., „prisijungusieji“ gali tapti naujais influenceriais pogrindyje, o atskirtieji – jų sekėjais, laukiančiais offline pasakojimų apie tai, kas vyksta uždraustame internete. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje, kai cenzas praeis (sulaukus 16), šie jaunuoliai gali stačia galva nerti į socialinius tinklus, stokodami laipsniško, organiško įgūdžių susiformavimo. Tai panašu į situaciją, kai griežtai kontroliuoti paaugliai vėliau išsilaisvina ir patiria „kultūrinį šoką“. Apibendrinant, paauglių bendravimas persikels ten, kur nepasiekia akys: į privatumą, anonimiškumą, alternatyvius kanalus, – ir taps labiau slapto pobūdžio, kas gali apsunkinti tiek tėvams, tiek specialistams teikti jiems pagalbą ar stebėti tendencijas.
Platformų struktūros. Didžiosios socialinės platformos ES regione turės išgyventi vartotojų ekosistemos pokytį. Pirma, kaip minėta, jos praras jaunimo generuojamą turinį, kas paveiks bendrą srautų dinamiką. Gali sumažėti viruso principu plintančių jaunatviškų trendų, memų, iššūkių – vietoj to, platformos labiau primins suaugusiųjų diskusijų erdves. Tai kai kuriems suaugusiems gal net patiks (mažiau „vaikiškų nesąmonių“), bet bendrai kūrybinė įvairovė gali nukentėti. Antra, platformos bus priverstos diegti naujus modulius: pvz., integruoti skaitmeninio ID prisijungimus. Įsivaizduokime, kad norint susikurti Facebook paskyrą, reiks per EU eID sistemą patvirtinti savo asmenį – tai papildomas žingsnis, mažinantis spontaniškų prisijungimų srautą. Vartotojų registracija sulėtės, galbūt naujų narių skaičius kris. Trečia, platformos gali sukurti atskiras „jaunimo zonas“: pavyzdžiui, YouTube jau turi YouTube Kids, skirtą vaikams, su filtruotu turiniu. Galbūt Instagram ar TikTok sukurs panašias „pradinukų versijas“ – saugias, su tėvų prieiga, ribotomis funkcijomis. Tačiau paaugliai vyresni nei 13–14 tokias „vaikiškas“ versijas paprastai atmeta, norėdami dalyvauti tikroje kultūroje, todėl efektyvu tai būtų tik jaunesniems vaikams. Ketvirta, gali nutikti priešingas efektas – dar didesnis tam tikrų turinio segmentų suaugusiesiems liberalizavimas. Kai platformos užsitikrins, kad vaikai neprieina, jos galbūt jausis galinčios leisti daugiau atviro (net šokiruojančio) turinio pilnamečiams. Tai matyti pornografijos svetainių pavyzdyje: kai kelios JAV valstijos įvedė griežtą patikrą pornografijos prieigai, tos svetainės, kurios įdiegė filtrus, prarado srautą, o kitos (mažesnės, neįdiegusios) – atvirkščiai, padidino auditoriją. Socialiniuose tinkluose analogiškai – jeigu Twitter (X) griežtai filtruos nepilnamečius, galbūt leis daugiau edgy turinio suaugusiesiems, tikėdamasi juos išlaikyti. Tai reiškia, jog internetinis turinys poliarizuosis: jaunimui – steriliai švarus kampelis, suaugusiems – gal net radikalesnė laisvė (nes „vaikai nematys“). Penkta, visoje skaitmeninėje rinkoje atsiras nauja paslaugų niša – amžiaus patikros sprendimai. Įmonės kaip Yoti, Veratad ar kiti verifikatoriai gaus daug užsakymų, kurs naujus produktus (pvz., patikros per SIM korteles, per interneto tiekėjus). Galimai bus standartizuotas ES lygmens amžiaus tikrinimo API, kurią turės integruoti visos platformos – tai keistų interneto architektūrą. Žvelgiant filosofiškai, galiu pasakyti, kad internetas, kažkada kurtas kaip atvira, anoniminė erdvė keisis į identifikuotų vartotojų tinklą. Kai kur tai padės kovoti su neapykantos kalba, botais, dezinformacija – juk žinodami vartotojų tapatybes, platformos lengviau pritaikys atsakomybę. Tačiau tai ir atims anonimiškumą, kuris buvo svarbus demokratijos elementas (pvz., disidentai galėdavo anonimiškai skelbti tiesą). Reziumuojant, platformų struktūros pasislinks link didesnio kontroliuojamumo ir segregacijos pagal amžių, o jaunoji karta savo skaitmeninę tapatybę formuos jau ne globaliose viešose erdvėse, bet labiau uždarose ir labiau specializuotose.
Tėvų ir vaikų santykiai. Šeimų lygmenyje galima laukti intensyvių pokyčių per pirmuosius reformos metus, vėliau situacijai stabilizuojantis prie naujų normų. Pirma reakcija daugelyje šeimų turbūt bus sumaištis ir stresinė adaptacija. Tėvai, ypač turintys 13–16 m. vaikus, atsidurs pasirinkimo kryžkelėje: griežtai vykdyti taisykles ar ieškoti išlygų. Šeimose, kuriose seniau ribojo ekranų laiką ir buvo kritiški socialiniams tinklams, tikriausiai įsigalios „valdiškas palaikymas“ – tėvai sakys: „štai, ir Briuselis taip nutarė, jokių Instagram iki 16“. Jiems tai palengvins autoriteto įtvirtinimą, nors su paauglių nepasitenkinimu teks dorotis. Kitur, labiau liberaliose ar technologijas suprantančiose šeimose, gali vyrauti požiūris „taisyklių laikomės formaliai, bet turim apeiti protingai“. Tai reiškia, kad tėvai su vaikais sudarys savotišką gentlemen’s agreement: pvz., „gerai, aš tau leidžiu naudotis mano paskyra dvi valandas per dieną, bet tu laikaisi tam tikrų taisyklių“. Tokia pogrindžio partnerystė gali suartinti kai kuriuos tėvus ir vaikus, paradoksaliai padidinti tarpusavio pasitikėjimą („mes kartu apėjome kvailą draudimą“). Vis dėlto tai vis tiek pažeidžia įstatymą, tad tėvai rizikuos (teoriškai – baudomis). Dalis tėvų, nenorėdami rizikuoti, tiesiog užmerks akis: apsimes, kad nežino apie vaiko neteisėtą veiklą internete. Tarkime, vaikas sakys „einam miegot“, o iš tiesų naktį naršys su VPN – tėvai nenumanys arba apsimes nenumanantys. Tai situacija, kai įstatymas stumia reiškinį į šešėlį: vietoje atviro pokalbio apie saugų naudojimą, turėsime abipusį slapukavimą. Ilgainiui tai galėtų mažinti tėvų realią kontrolę – vaikas jaus, kad vis tiek daro ką nori, tik turi kruopščiau slėpti. Svarbu atkreipti dėmesį į šeimų socialinę padėtį: labiau išsilavinę, techniškai apsirūpinę tėvai lengviau padės vaikams apeiti ar suprasti sistemą, o mažiau išprusę – greičiau aklai vykdys valdžios nurodymą arba nespės sekti, ką vaikas prasimano. Tai gali didinti skaitmeninę atskirtį šeimų lygmeniu: vienur vaikas augs beveik kaip iki šiol (su interneto prieiga per alternatyvas), kitur – bus visiškai atribotas. Pastariesiems, kaip aptarėme, gresia izoliacija, kas paveiks šeimos mikroklimatą – uždaras, vienišas vaikas šeimoje gali prastai bendrauti, jaustis nesuprastas. Taip pat gali kilti konfliktų tarp tėvų tarpusavyje: pavyzdžiui, jei mama linkusi leisti vaikui slapta naudotis jos paskyra, o tėvas – kategoriškai prieš, tai taps nauju barnio objektu. Arba vieni vaiko globėjai (skirtingose šeimose po skyrybų) gali taikyti skirtingą politiką, sukeldami sumaištį vaikui. Ilgesniu laikotarpiu, jei toks reguliavimas tęsis, tikėtina gims tam tikros naujos normos. Galbūt visuomenė dalinai priims idėją, kad vaikai iki 16 neturėtų būti socialinėje medijoje – tai taptų socialiai priimtina, sumažėtų spaudimas „visi mano draugai ten, ir aš turiu būti“. Būtent tokį idealą minėjo australų tėvų atstovas: „kai visi praranda, niekas nepasigenda“. Jei ES pavyktų vienodai įgyvendinti taisyklę, tai ši vizija turi šansų – tuomet tėvų ir vaikų santykiuose netgi sumažėtų įtampos, nes vaikas neturėtų su kuo lygintis (visi bendraamžiai tokioje pat situacijoje). Tačiau tam reikia beveik utopinės 100% kontrolės. Mažai tikėtina, kad neatsiras bent dalies, kuri apeis. Tad realistiškai tėvų-vaikų santykius ilgai temdys ši tema: tai bus naujas „frontas“, kuriame spręsis ribų, pasitikėjimo ir savarankiškumo klausimai.
Taigi, Europos Sąjungai ketinant diegti universalius tapatybės ir amžiaus patvirtinimo mechanizmus socialinei sklaidai, būtina suvokti, kad tokia intervencija turės toli siekiančių pasekmių ne tik apsaugos srityje, bet ir visuomenės elgsenoje. Žvelgiant į globalius precedentus, akivaizdu, kad jaunimas visame pasaulyje, susidūręs su suvaržymais, reaguoja kūrybingai ir kartais priešingai nei tikėtasi: draudimai skatina naujus apeinamus kelius, o kontrolė – išradingą pasipriešinimą. Todėl ES reguliuotojai turėtų ruoštis ir „šalutiniams efektams“: galimai išaugsiantiems kibernetinio slaptumo judėjimams, suintensyvėjusiai VPN ir kitų privatumo įrankių naudojimo bangai, naujų nereguliuojamų platformų atsiradimui bei pokyčiams šeimos socializacijoje. Tikėtina, kad paauglių bendravimas dalinai „nusileis į pogrindį“, socialinių tinklų struktūra fragmentuosis, o tėvų-vaikų santykiai patirs naujų įtampų ir derybų laikotarpį. Siekiant sušvelninti neigiamus padarinius, vien teisės aktų nepakaks – reikės kompleksiško požiūrio: skaitmeninio švietimo, atviro dialogo su jaunimu ir tėvais, techninių inovacijų (pvz., privatumą išsaugančių amžiaus patikrų) bei lankstumo, kad apsauga nevirstų pertekliniu draudimu. Galų gale, bet kokia politikos priemonė turi atsižvelgti į gyvą socialinį organizmą – jaunus žmones – kad šie jaustųsi ne tik saugomi, bet ir išgirsti bei įgalinti saugiai naudotis skaitmeniniu pasauliu, o ne stumiami į skaitmeninę pogrindžio vienatvę.
Šaltiniai:
Taylor, J. (2025). Australia’s under-16s social media ban is weeks away. How will it work – and how can I appeal if I’m wrongly banned? – The Guardian
Ridley, J. (2025). Brits can get around Discord’s age verification thanks to Death Stranding’s photo mode… – PC Gamer
Social media age verification laws in the United States – Wikipedia
Meta gives Australian kids 2-week warning to delete accounts as world-first social media age restrictions loom – CBS / AP
Sherrer, K. (2025). Australia Plans Social Media Ban for Under-16s – TechRepublic
EU pushes for age limits on social media. But what other countries do…? – The Independent
Kaye, B. & Hsu, C. (2024). Australia’s planned social media ban raises teen isolation fears – Reuters
Yimeng, Z. (2024). Parents help children dodge time limits on online games – China Daily
Staszewska, E. (2025). Meta admits there may be mistakes as it brings teenager social media ban forward – SBS News
Johnson, A. (2025). Banning Teens from Social Media Isn’t Protection, It’s Overreach – ITIF Report
Castro, D. & Ambrose, A. (2025). The UK’s Online Safety Act’s Predictable Consequences… – ITIF Commentary