ES besidriekianti socialinių tinklų draudimų banga yra ne kas kita, kaip mūsų baimės ir bejėgiškumo mokyti vaikus atspindys
Europos Sąjungoje įsibėgėjanti socialinių tinklų draudimo banga man panašėja į moralinės panikos fazę, kai dar aiškiai negalime pripažinti, kad jau stipriai vėluojame su skaitmeniniu vaikų švietimu ir vienintelis kelias spręsti šią krizę greituoju būdu yra tiesiog drausti. Amžiaus cenzai griežtinami, siūlomi privalomi tapatybės patikrinimai, kalbama apie algoritmų apribojimą ar net visišką prieigos ribojimą iki tam tikro amžiaus.
Retorika skamba labai kilniai: vaikų psichinė sveikata, priklausomybės, patyčios, dėmesio krizė. Problemos tikros ir jomis kalbu jau kuris laikas. Klausimas tik ar siūlomi sprendimai adekvatūs. Ar vietoje to, kad pagaliau pradėtume mokyti vaikus kaip prisitaikyti ir gyventi šioje naujoje realybėje, tiesiog bandome tą traukinį sustabdyti, tikėdamiesi, kad po keleto metų vaikai tą pačią kelionę pradės jau protingesni, o gal patys kažkaip išmoks, kaip reikia saugiai elgtis internete. Na kažkas tikrai turėtų išpręsti tą problemą, bet gal ne mes.
Socialiniai tinklai šiandien nėra tik pramoga. Jie yra komunikacijos infrastruktūra. Jie yra paauglių socialinė erdvė, identiteto formavimo vieta, statuso sistema, informacijos kanalas. Uždrausti juos reiškia bandyti išjungti didelę dalį realaus gyvenimo.
Tačiau politinėje logikoje draudimas atrodo paprastas. Jeigu socialiniai tinklai koreliuoja su nerimu ar depresijos simptomais, vadinasi, sumažinus naudojimą problema išnyks. Toks mąstymas patrauklus savo paprastumu. Jis leidžia veikti greitai. Ir niekas nenori pasirodyti mažiau „atsakingas už vaikus“.
Bet moksliniai duomenys nėra tokie vienareikšmiai.
Dalis tyrimų rodo ryšį tarp intensyvaus socialinių tinklų naudojimo ir prastesnės psichologinės savijautos. Tačiau ryšys dažniausiai silpnas arba vidutinis, o priežastingumas sudėtingas. Pažeidžiamesni paaugliai dažniau pasineria į skaitmeninę erdvę, bet skaitmeninė erdvė ne visada yra pirminė priežastis, o išsigelbėjimas. Be to, socialiniai tinklai taip pat suteikia bendruomeniškumo, palaikymo ir priklausymo jausmą, ypač marginalizuotoms grupėms.
Kai diskusija supaprastinama iki platformos blogos – uždrauskime, prarandama svarbiausia dalis: kaip išmokyti jauną žmogų jose funkcionuoti saugiai.
Ironiška, bet tuo metu, kai socialiniai tinklai tampa viena svarbiausių politinės komunikacijos, verslo, kultūros ir net pilietinio dalyvavimo platformų, dalis Europos politikų siunčia signalą jaunimui: mes manome, kad geriausias sprendimas yra jus nuo to atskirti.
Mano suvokimu tai yra toli nuo to, kokių sprendimų dabar reikia jaunai kartai.
Kiekvienas draudimas turi šalutinį efektą. Jei socialinių tinklų prieiga griežtai ribojama, atsiranda apeinamosios schemos. Jau dabar stebiu pirmuosius rezultatus Australijoje, UK po draudimų. VPN naudojimas, suaugusiųjų paskyrų skolinimasis, fiktyvūs amžiaus nurodymai – labai puikiai veikia. Kas liūdniausia, žiūrime į problemą ant tiek siauriai, kad uždrausdami vaikams TURĖTI paskyras pamirštame, kad jie ir toliau ten galės naršyti be paskyrų, nes daugelis socialinių tinklų tai leidžia. Stumiame vaikus į tokį didžiulį pavojų, kai jie bandant apeiti draudimus siunčiasi netikrus VPN, kurie naudojami rinkti informaciją apie vaikus ar dar žalingesnėms veikloms. Dalis išmanesnių vaikų akimirksniu apeina šiuos popierinius draudimus, o kiti vaikai stumiami į dar didesnę socialinę atskirtį, nes jie nebetenka bendro lango į pasaulį. Draudimas neištrina poreikio. Jis tik perkelia jį į mažiau reguliuojamą zoną.
Yra dar viena problema. Socialiniai tinklai tapo praktine skaitmeninio raštingumo laboratorija. Tai, kam mes nei teoriškai, nei praktiškai nerengiame savo vaikų. Ten formuojasi gebėjimas atskirti informaciją nuo dezinformacijos, suvokti algoritmų veikimą, suprasti viešojo įvaizdžio konstrukciją. Jei jauni žmonės nuo to izoliuojami vos ne iki pilnametystės, jie neapsaugomi – jie paprasčiausiai nustumiami į gilesnį vandenį be plaukimo pamokų.
Europos Sąjunga didžiuojasi savo reguliaciniu modeliu. Skaitmeninių paslaugų aktas, DI aktas – tai ambicingi bandymai nustatyti globalius standartus. Tačiau kai kalbama apie jaunimą, vietoje sisteminės skaitmeninio ugdymo strategijos vis dažniau pasirenkama ribojimo retorika.
Tai atrodo kaip struktūrinės dilemos sprendimas trumpuoju keliu. Ugdyti kompetencijas sudėtinga. Reikia investicijų, mokytojų parengimo, programų atnaujinimo, tėvų švietimo.
Politiškai tai patrauklu. Galima parodyti, kad „kažkas daroma“. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje klausimas išlieka: ar visuomenė, kuri jaunąją kartą saugo nuo pagrindinių komunikacijos infrastruktūrų, ruošia ją ateities pasauliui, ar ruošia ją technologiniam šokui?
Yra esminė skirtis tarp reguliavimo ir izoliacijos. Reguliavimas gali apsaugoti nuo žalingų praktikų, algoritmų pertekliaus ar neadekvačios reklamos. Izoliacija – tai bandymas sumažinti riziką atimant patirtį.
Jei ES valstybės viena po kitos pradeda kopijuoti socialinių tinklų ribojimus be aiškios, koordinuotos skaitmeninio ugdymo strategijos, tai primena bandos reakciją į baimę. Viena avis krusteli ir visas pulkas juda ta pačia kryptimi.
Tačiau technologinė tikrovė nuo to nesustoja. Patys nebesugebame vaikų apsaugoti nuo šios tikrovės ir tiesiog bijome. Nes patys dar nesuprantame kaip ši realybė funkcionuoja. Dėl to norime atimti ir paskutinę patirtinę galimybę vaikams mokytis patiems joje gyventi.
Socialiniai tinklai neišnyks. Jie evoliucionuos. Jie taps dar labiau integruoti į ekonomiką, politiką ir kultūrą. Klausimas, ar jaunoji karta bus mokoma juos suprasti ir valdyti, ar bus mokoma jų vengti iki momento, kai vengti jau nebeįmanoma.
Galbūt laikas diskusiją perkelti nuo „kaip uždrausti“ prie „kaip išmokyti“. Nes jei pagrindinė reakcija į sudėtingą technologinę aplinką yra ją išjungti, problema gali būti ne platformose. Tik labai sunku prisiimti patiems atsakomybę, nes tuomet turėsime pradėti kažką daryti.